2017 metai:
Pako Churado (Ispanija).
ABSTRAKTŪS PEIZAŽAI
Parodos atidarymas 2017 m. liepos 19 d.,trečiadienį, 18 val.
galerijoje "Meno forma', Savanorių pr. 166, Kaune
Paroda veiks iki 2017 m. rugpjūčio 5 d.
Galerijos darbo laikas:
II - V nuo 12 iki 18 val.
VI nuo 12 iki 16 val.
VII ir I - nedirba
ABSTRAKTŪS PEIZAŽAI
Parodos atidarymas 2017 m. liepos 19 d.,trečiadienį, 18 val.
galerijoje "Meno forma', Savanorių pr. 166, Kaune
Paroda veiks iki 2017 m. rugpjūčio 5 d.
Galerijos darbo laikas:
II - V nuo 12 iki 18 val.
VI nuo 12 iki 16 val.
VII ir I - nedirba
|
Pako Churado (Paco Jurado). Ispanija.
Abstraktūs peizažai Sutapimas, tačiau Pako Churado (Paco Jurado) gimė tą pačią dieną, kaip ir Pablo Ruiz Picasso – spalio 25 d. Pokario meto vaikas turėjo pašaukimą menui: jo tėvas, tėvo broliai buvo susiję su menais. Todėl nenuostabu, kad šis paauglys, anksti pradėjęs dirbti mokiniu suvirintoju Portillo automobilių dirbtuvėse, surengė savo pirmąją parodą, būdamas vos tik 15 metų. „Tai buvo dėka Jorge Lindell... Aš pardaviau visus savo darbus.“ Tai vizualiąją ir abstrakčią meninę raišką derinančio kūrėjo pavyzdys, kuris nepailsta tirti ir vystytis. „Aš nežinojau apie Kandinskio ar Picasso kūrybą – Franko aparatas neleido nieko matyti,“ sako jis. Tačiau jis pažinojo to meto Malagos dailininkus: Alfonso de la Torre, Jorge Lindell, Virgilio Galan, Paco Moreno. „Gerbiu akademizmą, bet esu visiškas savamokslis“, pabrėžia jis, nes visa ko pradžioje buvo iš geležies likučių Portillo automobilių dirbtuvėse kuriamos figūros ir skulptūros: „Prisimenu (...) pusvalandžio pertraukas, kol kiti žaidė futbolą, aš imdavau keletą supjaustytų metalo gabalų ir „gamindavau“ Iberijos bulius, įvairias figūras...“. Tapyboje autorius logiškai rekonstruoja realybę, stebėdamas erdvę iš įvairių taškų, naudodamas spalvą kelių planų sukūrimui. Menininkas savo kūryboje daug tyrinėja spalvingą ir išraiškingą peizažą, o žiūrovų dėmesį atkreipia savitais piešinio iškraipymais, išlaikyta ir intensyvia spalvą. Emociškai stipriai įkrauti paveikslai – tai reakcija ir šiuolaikiškumo suvokimas, individualios patirties atspindys. Dailininkas drąsiai naudoja vaizdinę kalbą, formą, spalvą ir liniją, sukurdamas kompoziciją, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo realaus pasaulio. Paklaustas, ką atnešė menas į jo gyvenimą, jis atsako: „praturtino mane kaip žmogų, kaip mano draugų draugą, kaip pilietį ir malagietį“. 1995 metais Pako Churado įkūrė Malagos menininkų asociaciją APLAMA, kuriai iki šiol pirmininkauja: „pagrindinė idėja yra skatinti jaunus žmonės kurti, rengti parodas, suteikti jiems parodines erdves.“ Parodos kuratorė Ina Mindiuz |
MŪZŲ SAMBŪVIS
Antroji vizualiųjų menų ir poezijos diptikų paroda
Tarptautinio poezijos festivalio POEZIJOS PAVASARIS 2017 programos dalis
Atidarymas 2017 m. gegužės 18 d.,
18 val. galerijoje "Meno forma", Savanorių pr. 166, Kaune.
Paroda veikė iki birželio 3 d.
Festivalio „Poezijos pavasaris 2017“ savaitės Kaune metu galerijoje „Meno forma“ jau antrą kartą vyko vizualiųjų menų ir poezijos diptikų paroda „Mūzų sambūvis“.
Rašytojai pakvietė dailininkus, keramikus, skulptorius, fotografus, tautodailininkus ieškoti įkvėpimo poezijoje, o poetus – vizualiniuose menuose.
Parodai pasiūlyti poezija alsuojantys menininkų kūriniai bei autorius įkvėpę poetų eilėraščiai buvo eksponuojami iki birželio 3 d.
Gegužės 18 d., ketvirtadienį, 18 val. vyko šventiškas parodos „Mūzų sambūvis“ atidarymas ir poezijos skaitymai galerijoje „Meno forma“ (Savanorių pr. 166, Kaunas). Rengėjai - Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius ir galerija "Meno forma".
Atidarymo renginio akimirkas fiksavo Marijus Petrauskas
https://www.facebook.com/marijus.petrauskas.art/
Mildos Drazdauskaitės kūrinys
BELVEDERE
„Belvedere“ [it. belvedere – puikus reginys] – terminas pradėtas plačiai vartoti romantizmo epochoje. Juo bendrąja prasme apibūdinama architektūrinė struktūra, dažniausiai – aukštas pastato anstatas, iš kurio matoma graži, vaizdinga vietovė. Šiais laikais „belvedere“ galima traktuoti ne tik kaip estetinį aplinkos vaizdą, bet ir kaip nepasiekiamai nuotolusią iliuziją. Tam tikra prasme tapyba, jos istorinė raida išgyvena tą patį procesą. Pradžioje ji siekia konkretaus savęs įkontekstinimo laikmetyje, o vėliau virsta dar viena romantiška iliuzija.
Šioje parodoje dalyvaujntys menininkai kuria savuosius simbolinius „belvedere“, kuriuose veikia romantizuoti personažai, praeities artefaktai bei šiandienės iliuzijos ir jų refleksija. Ši paroda – tarsi belvederio bokštas, iš kurio atsiveria daugiasluoksnio laiko vaizdas.
Parodos autoriai žiūrovui siūlo pačiam apmąstyti, kas iš jos dalyvių tiki iliuzijomis, o kas liudija jų griūtį.
Parodos dalyviai:
Konstantinas Gaitanži, Jonas Gasiūnas, Jolanta Kyzikaitė, Gintaras Makarevičius, Eglė Ulčickaitė,
Vita Opolskytė, Adelė Pukelytė, Donata Minderytė, Ričardas Nemeikšis, Milda Drazdauskaitė, Rymantas Penkauskas, Adomas Danusevičius, Eimutis Markūnas, Viktoras Paukštelis, Eglė Knyzė, Eglė Puodžiūnaitė
Atidarymas vyko balandžio 20 d., ketvirtadienį, 18 val. galerijoje „Meno forma“
(Savanorių pr. 166, Kaunas)
Paroda veikė iki 2017 m. gegužės 13 d.
„Belvedere“ [it. belvedere – puikus reginys] – terminas pradėtas plačiai vartoti romantizmo epochoje. Juo bendrąja prasme apibūdinama architektūrinė struktūra, dažniausiai – aukštas pastato anstatas, iš kurio matoma graži, vaizdinga vietovė. Šiais laikais „belvedere“ galima traktuoti ne tik kaip estetinį aplinkos vaizdą, bet ir kaip nepasiekiamai nuotolusią iliuziją. Tam tikra prasme tapyba, jos istorinė raida išgyvena tą patį procesą. Pradžioje ji siekia konkretaus savęs įkontekstinimo laikmetyje, o vėliau virsta dar viena romantiška iliuzija.
Šioje parodoje dalyvaujntys menininkai kuria savuosius simbolinius „belvedere“, kuriuose veikia romantizuoti personažai, praeities artefaktai bei šiandienės iliuzijos ir jų refleksija. Ši paroda – tarsi belvederio bokštas, iš kurio atsiveria daugiasluoksnio laiko vaizdas.
Parodos autoriai žiūrovui siūlo pačiam apmąstyti, kas iš jos dalyvių tiki iliuzijomis, o kas liudija jų griūtį.
Parodos dalyviai:
Konstantinas Gaitanži, Jonas Gasiūnas, Jolanta Kyzikaitė, Gintaras Makarevičius, Eglė Ulčickaitė,
Vita Opolskytė, Adelė Pukelytė, Donata Minderytė, Ričardas Nemeikšis, Milda Drazdauskaitė, Rymantas Penkauskas, Adomas Danusevičius, Eimutis Markūnas, Viktoras Paukštelis, Eglė Knyzė, Eglė Puodžiūnaitė
Atidarymas vyko balandžio 20 d., ketvirtadienį, 18 val. galerijoje „Meno forma“
(Savanorių pr. 166, Kaunas)
Paroda veikė iki 2017 m. gegužės 13 d.
Bendradarbiaujant su :
|
|
Apie parodą 2017 m. gegužės 4 d. rašė "Kauno diena" : "Dėstytojai ir studentai susivienijo parodai" (Enrika Striogaitė)
Galerijos bičiulio Antano nuotraukų yra čia: Belvedere. Atidarymas
TAPYBOS ISTORIJŲ STUDIJA
Kovo 17 d., penktadienį, 17 val. galerijoje „Meno forma“ (Savanorių pr. 166, Kaunas) atidaryta Irmos Leščinskaitės eksperimentinė paroda „TAPYBA. ŠIUOLAIKINĖS TECHNOLOGIJOS“.
Daugiau nei dešimtmetį ypatingą dėmesį abstrakčiai tapybai skirianti Irma Leščinskaitė, paprašyta argumentuoti savo pasirinkimą, teigia, kad ši tapybos forma yra tokia pat reflektyvi, kaip ir šiuolaikinė kultūra, kryptingai ir sąmoningai interpretuojanti ankstesnes epochas. Naujų kūrinių idėjas I. Leščinskaitei dažniausiai diktuoja ne supanti aplinka, o perskaitytos knygos, muzikos kūriniai, barokinė architektūra ir senos freskos – t. y. kultūrinis kontekstas, leidžiantis tapyboje sluoksniuoti tiek praeitį, tiek ir ateitį. Neatsitiktinai dabartinė jos tapyba primena konceptualią menininko dirbtuvių išklotinę arba kūrybinį maršrutą, kuriuo menininkė kantriai veda žiūrovą pro tapybos sluoksnius, realius ir virtualius pavidalus.
Parodoje autorė eksponuoja keturis skirtingais būdais (audioinstaliacija, pridėtine realybe, gelminiu skenavimu, markeriu ir videoprojekcija) sukurtus tapybos ciklus, kiekvienas jos kūrinys išlieka atskira savarankiška erdve. Pastaruoju metu menininkės kūryboje ryškėja posūkis į tam tikras vaizdo formavimo schemas, poslinkį nuo abstraktaus ekspresionizmo link medijų priemonėmis kuriamo tapybiško pasakojimo. Kylant klausimams dėl klasikinės tapybos prigimties ir galimybių, jos statuso nūdieniame, kitokiomis vertybėmis besivadovaujančiame amžiuje, turbūt nesuklystume pasakę, kad tapybos esmė slypi pasakojime, naratyve – konceptualiame lygmenyje. Į tradicinę tapybą integruoti fotografinio regėjimo, virtualios simuliacijos pavidalai įkūnija ir teigia kitokią kultūrinę, socialinę aplinkos suvokimo problematiką nei emocinė, pasąmoninė, ekspresyvi raiška. Vaizdiniams egzistuojant tik tol, kol jie yra stebimi, jiems sekant vienas kitą tam tikra tvarka, formai įgyjant garsinius pavidalus, žiūrovui atveriamas spalvinių manipuliacijų ir komponavimo priemonių potencialas, suteikiantis tapybai interaktyvaus dizaino matmenį. Kviečiame įsitikinti!
Projekto partneriai:
Programinė įranga su išplėstinės realybės technologija: Gerda Antanaitytė, Andrius Laurinaitis.
Lazerių technologija: Lazerinių technologijų įmonė „Brolis Semiconductors“.
Garso instaliacija: Florian Gruber (Austrija).
Paroda galerijoje „Meno forma“ veiks iki 2017 m. balandžio 15 d.
Galerijos darbo laikas: antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.
http://pilnas.kaunas.lt/2017/04/07/marsrutas-balandzio-7-9-dienoms/
Kovo 17 d., penktadienį, 17 val. galerijoje „Meno forma“ (Savanorių pr. 166, Kaunas) atidaryta Irmos Leščinskaitės eksperimentinė paroda „TAPYBA. ŠIUOLAIKINĖS TECHNOLOGIJOS“.
Daugiau nei dešimtmetį ypatingą dėmesį abstrakčiai tapybai skirianti Irma Leščinskaitė, paprašyta argumentuoti savo pasirinkimą, teigia, kad ši tapybos forma yra tokia pat reflektyvi, kaip ir šiuolaikinė kultūra, kryptingai ir sąmoningai interpretuojanti ankstesnes epochas. Naujų kūrinių idėjas I. Leščinskaitei dažniausiai diktuoja ne supanti aplinka, o perskaitytos knygos, muzikos kūriniai, barokinė architektūra ir senos freskos – t. y. kultūrinis kontekstas, leidžiantis tapyboje sluoksniuoti tiek praeitį, tiek ir ateitį. Neatsitiktinai dabartinė jos tapyba primena konceptualią menininko dirbtuvių išklotinę arba kūrybinį maršrutą, kuriuo menininkė kantriai veda žiūrovą pro tapybos sluoksnius, realius ir virtualius pavidalus.
Parodoje autorė eksponuoja keturis skirtingais būdais (audioinstaliacija, pridėtine realybe, gelminiu skenavimu, markeriu ir videoprojekcija) sukurtus tapybos ciklus, kiekvienas jos kūrinys išlieka atskira savarankiška erdve. Pastaruoju metu menininkės kūryboje ryškėja posūkis į tam tikras vaizdo formavimo schemas, poslinkį nuo abstraktaus ekspresionizmo link medijų priemonėmis kuriamo tapybiško pasakojimo. Kylant klausimams dėl klasikinės tapybos prigimties ir galimybių, jos statuso nūdieniame, kitokiomis vertybėmis besivadovaujančiame amžiuje, turbūt nesuklystume pasakę, kad tapybos esmė slypi pasakojime, naratyve – konceptualiame lygmenyje. Į tradicinę tapybą integruoti fotografinio regėjimo, virtualios simuliacijos pavidalai įkūnija ir teigia kitokią kultūrinę, socialinę aplinkos suvokimo problematiką nei emocinė, pasąmoninė, ekspresyvi raiška. Vaizdiniams egzistuojant tik tol, kol jie yra stebimi, jiems sekant vienas kitą tam tikra tvarka, formai įgyjant garsinius pavidalus, žiūrovui atveriamas spalvinių manipuliacijų ir komponavimo priemonių potencialas, suteikiantis tapybai interaktyvaus dizaino matmenį. Kviečiame įsitikinti!
Projekto partneriai:
Programinė įranga su išplėstinės realybės technologija: Gerda Antanaitytė, Andrius Laurinaitis.
Lazerių technologija: Lazerinių technologijų įmonė „Brolis Semiconductors“.
Garso instaliacija: Florian Gruber (Austrija).
Paroda galerijoje „Meno forma“ veiks iki 2017 m. balandžio 15 d.
Galerijos darbo laikas: antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.
http://pilnas.kaunas.lt/2017/04/07/marsrutas-balandzio-7-9-dienoms/
Už užfiksuotas parodos atidarymo akimirkas dėkojame Deiviui Slavinskui:
Už įamžintą pasiruošimą parodai dėkojame fotografui Antanui:
KVADRATAS
Paroda veikė nuo 2017 m. kovo 7 d. iki kovo 15 d.
„Fotografijos Mokykla“ jungia jaunus fotomenininkus - Kauno Kolegijos FOtografijos KAtedros (FOKA) studentus, absolventus ir dėstytojus.
FOtografijos KAtedra (FOKA) – unikalų fotografinį išsilavinimą teikianti studijų programa Kauno Kolegijoje, Justino Vienožinskio menų fakultete.
Įvardinti vieną, Fotografijos Mokyklai būdingiausią, stilių ar žanrą būtų neįmanoma. Istorine prasme tai dar nėra „mokykla“ ar judėjimas, tačiau visus Fotografijos Mokyklos narius sieja stiprus estetinis suvokimas. Jų kūrybiniai sumanymai yra gerai apgalvoti, išjausti. Darbai įgyvendinami pristatant tematines meninių fotografijų serijas, sukurtas puikiai išmanant fotografines technikas, fotografinių priemonių teikiamas galimybes.
Brigita Bučinskaitė „Ryšys“
Šarūnas Kvietkus „Gamtos galerija“
Karolis Navikas „Privatumas“
Dovilis Paliukas „Kvadratas“
Petras Saulėnas „Kvadratas“ / „Horizontas. Nida.“
Marija Stanulytė „Basomis per sielą“
Paulina Šalaševičiūtė „Pirmoji M. K. Čiurlionio dailės galerija. Gintautas Trimakas. Paroda.“
Daugiau nuotraukų ir informacijos:
https://www.facebook.com/pg/KKJVMFFOKA/photos/?tab=album&album_id=1418175731588286
https://www.facebook.com/KKJVMFFOKA/?pnref=story
Apie parodą rašė:
http://www.kaunokolegija.lt/20348707/
Paroda veikė nuo 2017 m. kovo 7 d. iki kovo 15 d.
„Fotografijos Mokykla“ jungia jaunus fotomenininkus - Kauno Kolegijos FOtografijos KAtedros (FOKA) studentus, absolventus ir dėstytojus.
FOtografijos KAtedra (FOKA) – unikalų fotografinį išsilavinimą teikianti studijų programa Kauno Kolegijoje, Justino Vienožinskio menų fakultete.
Įvardinti vieną, Fotografijos Mokyklai būdingiausią, stilių ar žanrą būtų neįmanoma. Istorine prasme tai dar nėra „mokykla“ ar judėjimas, tačiau visus Fotografijos Mokyklos narius sieja stiprus estetinis suvokimas. Jų kūrybiniai sumanymai yra gerai apgalvoti, išjausti. Darbai įgyvendinami pristatant tematines meninių fotografijų serijas, sukurtas puikiai išmanant fotografines technikas, fotografinių priemonių teikiamas galimybes.
Brigita Bučinskaitė „Ryšys“
Šarūnas Kvietkus „Gamtos galerija“
Karolis Navikas „Privatumas“
Dovilis Paliukas „Kvadratas“
Petras Saulėnas „Kvadratas“ / „Horizontas. Nida.“
Marija Stanulytė „Basomis per sielą“
Paulina Šalaševičiūtė „Pirmoji M. K. Čiurlionio dailės galerija. Gintautas Trimakas. Paroda.“
Daugiau nuotraukų ir informacijos:
https://www.facebook.com/pg/KKJVMFFOKA/photos/?tab=album&album_id=1418175731588286
https://www.facebook.com/KKJVMFFOKA/?pnref=story
Apie parodą rašė:
http://www.kaunokolegija.lt/20348707/
Nuotraukos Marijaus Petrausko
Kauno dailininkų akvarelės paroda DIPTIKAS
Atidarymas 2017 m. vasario 17 d. 17 val.
Paroda veiks iki kovo 4 d.
Diptikas – tai du paveikslai, jungiami vieno sumanymo, papildantys vienas kitą ir kabinami greta.
Apžvalginėje Kauno dailininkų akvarelės parodoje eksponuojama po du naujausius Kauno menininkų, kuriančių akvarelės technika, kūrinius, sukurtus 2016-2017 metais.
Akvarelės žinomumo ir patrauklumo didinimas, susitikimai ir diskusijos - tai svarbiausi šios parodos ir akvarelininkų sekcijos veiklos uždaviniai, kuriais siekiame populiarinti akvarelę, demonstruoti aukšto profesionalumo kūrinius, atskleidžiančius šios ilgaamžės technikos galimybes būti modernia ir patrauklia šiuolaikiniam parodų lankytojui.
Kūrinius pristato:
Irutė Zinaida Dargienė, Osvaldas Jablonskis, Rita Kišonienė, Vytautas Lagunavičius, Valerija Medelinskienė, Rimvydas Mulevičius,
Eugenijus Nalevaika, Eglė Petraitytė Talalienė, Marijus Petrauskas, Bangutis Prapuolenis, Marija Rastenienė, Deivis Slavinskas,
Vilius Ksaveras Slavinskas, Ramutė Toliušytė, Vidmantas Valentas, Valentinas Varnas
Parodą organizuoja - LDS Kauno skyriaus Akvarelininkų sekcija
Atidarymas 2017 m. vasario 17 d. 17 val.
Paroda veiks iki kovo 4 d.
Diptikas – tai du paveikslai, jungiami vieno sumanymo, papildantys vienas kitą ir kabinami greta.
Apžvalginėje Kauno dailininkų akvarelės parodoje eksponuojama po du naujausius Kauno menininkų, kuriančių akvarelės technika, kūrinius, sukurtus 2016-2017 metais.
Akvarelės žinomumo ir patrauklumo didinimas, susitikimai ir diskusijos - tai svarbiausi šios parodos ir akvarelininkų sekcijos veiklos uždaviniai, kuriais siekiame populiarinti akvarelę, demonstruoti aukšto profesionalumo kūrinius, atskleidžiančius šios ilgaamžės technikos galimybes būti modernia ir patrauklia šiuolaikiniam parodų lankytojui.
Kūrinius pristato:
Irutė Zinaida Dargienė, Osvaldas Jablonskis, Rita Kišonienė, Vytautas Lagunavičius, Valerija Medelinskienė, Rimvydas Mulevičius,
Eugenijus Nalevaika, Eglė Petraitytė Talalienė, Marijus Petrauskas, Bangutis Prapuolenis, Marija Rastenienė, Deivis Slavinskas,
Vilius Ksaveras Slavinskas, Ramutė Toliušytė, Vidmantas Valentas, Valentinas Varnas
Parodą organizuoja - LDS Kauno skyriaus Akvarelininkų sekcija
Paroda DIPTIKAS. 2017 m. vasario 17 d. Atidarymo akimirkos. Ekspozicija. Už nuotraukas dėkojame Deiviui Slavinskui.
Paroda DIPTIKAS. 2017 m. vasario 17 d. Atidarymo akimirkos. Ekspozicija. Už nuotraukas dėkojame Marijui Petrauskui.
Projekto KAUNO TARPUKARIO MODERNIZMO ATSPINDŽIAI GYVUOSIUOSE PAVEIKSLĖLIUOSE parodos atidarymas
2016 m. lapkričio 25 d., penktadienį, 17 val.
Vieta: galerija „Meno forma“,
Savanorių pr. 166, Kaune.
Galerija dirba:
II - V nuo 12 iki 18 val.
VI nuo 12 iki 16 val.
VII ir I - poilsio dienos
Paroda veikė iki 2016 m. gruodžio 6 d.
Kūrinius pristato:
Antanas Andziulis, Jolanta Galdikaitė,
Mindaugas Gelūnas, Violeta Juodzevičienė, Gintaras Kušlys,
Rymantas Penkauskas, Aistė Ramūnaitė, Vigintas Stankus
Gintautas Velykis, Rūta Velykytė.
Taip pat eksponuojami J. Galdikaitės bei V. Juodzevičienės vadovaujamų moksleivių grupių iš Kauno dailės gimnazijos ir
Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos darbai.
Parodos kuratorius Gintaras Kušlys
Projektą iš dalies finansuojamas Kauno miesto savivaldybė
programos „Iniciatyvos Kaunui“ lėšomis
2016 m. lapkričio 25 d., penktadienį, 17 val.
Vieta: galerija „Meno forma“,
Savanorių pr. 166, Kaune.
Galerija dirba:
II - V nuo 12 iki 18 val.
VI nuo 12 iki 16 val.
VII ir I - poilsio dienos
Paroda veikė iki 2016 m. gruodžio 6 d.
Kūrinius pristato:
Antanas Andziulis, Jolanta Galdikaitė,
Mindaugas Gelūnas, Violeta Juodzevičienė, Gintaras Kušlys,
Rymantas Penkauskas, Aistė Ramūnaitė, Vigintas Stankus
Gintautas Velykis, Rūta Velykytė.
Taip pat eksponuojami J. Galdikaitės bei V. Juodzevičienės vadovaujamų moksleivių grupių iš Kauno dailės gimnazijos ir
Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos darbai.
Parodos kuratorius Gintaras Kušlys
Projektą iš dalies finansuojamas Kauno miesto savivaldybė
programos „Iniciatyvos Kaunui“ lėšomis
Nuotraukos Rymanto Penkausko.
Nuotraukos Deivio Slavinsko
Projektas KURK! ISTORIJĄ? DABAR.
Idėjų ir eskizų pristatymas
Vieta : galerija "Meno forma"
Laikas : nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki lapkričio 24 d.
Atidarymas vyko : 2016 m. lapkričio 10 d., 18 val.
Galerijos darbo laikas:
II - V 12- 18 val.,
VI 12 - 16 val.,
VII ir I - nedirba
Parodoje pristatomos 7 autorių idėjos Kauno ŽAliakalnio rajono meninių tyrimų tema.
Tai plataus formato konkursinis menų sintezės ir tarpdiscipliniškumo vystymo projektas, skatinantis jaunuosius menininkus projekto metu percepciškai įsisavinti Kauno gyvenamojo rajono Žaliakalnio architektūrą, bendrauti su jame gyvenančiais žmonėmis ar reflektuoti asmeninę patirtį ir gautą informaciją procesuoti bei atspindėti eskizuose, o galų gale – finaliniame darbe.
Kiek svarbu yra išlaikyti ypatingą rajono charakterį?
Kiek svarbu jį pažinti? Užeik, pasakyk ką manai ir tu !
Projekto kuratorė Donara Manuk
Projektas iš dalies finansuojamas Kauno miestos savivaldybės
programos "Iniciatyvos Kaunui" lėšomis
Idėjų ir eskizų pristatymas
Vieta : galerija "Meno forma"
Laikas : nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki lapkričio 24 d.
Atidarymas vyko : 2016 m. lapkričio 10 d., 18 val.
Galerijos darbo laikas:
II - V 12- 18 val.,
VI 12 - 16 val.,
VII ir I - nedirba
Parodoje pristatomos 7 autorių idėjos Kauno ŽAliakalnio rajono meninių tyrimų tema.
Tai plataus formato konkursinis menų sintezės ir tarpdiscipliniškumo vystymo projektas, skatinantis jaunuosius menininkus projekto metu percepciškai įsisavinti Kauno gyvenamojo rajono Žaliakalnio architektūrą, bendrauti su jame gyvenančiais žmonėmis ar reflektuoti asmeninę patirtį ir gautą informaciją procesuoti bei atspindėti eskizuose, o galų gale – finaliniame darbe.
Kiek svarbu yra išlaikyti ypatingą rajono charakterį?
Kiek svarbu jį pažinti? Užeik, pasakyk ką manai ir tu !
Projekto kuratorė Donara Manuk
Projektas iš dalies finansuojamas Kauno miestos savivaldybės
programos "Iniciatyvos Kaunui" lėšomis
Nuotraukos Deivio Slavinsko.
6-oji tarptautinė akvarelės bienalė BALTIJOS TILTAI. KRYPTYS IR IŠŠŪKIAI
6th international watercolour biennial BALTIC BRIDGES. CHALLENGES AND DIRECTIONS
6th international watercolour biennial BALTIC BRIDGES. CHALLENGES AND DIRECTIONS
AKVARELĖS TVARUMAS
Eduardas Urbanavičius ir grupė aqua 12
Vieta : galerija "Girstučio" kultūros ir sporto centras
Kovo 11-osios g. 26, Kaunas
Laikas : nuo 2016 m. spalio 12 iki 2017 m. sausio 6 d.
Atidarymas vyko : 2016 m. spalio 15 d., 15 val.
Lietuvos akvarelininkų paroda „Akvarelės tvarumas“ – jungtinė, joje greta E. Urbanavičiaus akvarelių retrospektyvos eksponuojami aqua 12 grupės dalyvių kūriniai. Paroda skirta jos įkūrėjo ir ilgamečio vadovo 85-osioms gimimo metinėms paminėti.
Tapytojas, akvarelininkas Eduardas Urbanavičius (1931–2008) gimė Žemaitijoje, Užvenčio miestelyje. Dar besimokantį gimnazistą, jį kaip politinį kalinį sovietinis režimas deportavo į Sibirą. Iš ten grįžęs, 1954–1961 metais studijavo tapybą Vilniaus dailės institute. Dailininkas itin vertino savo dėstytojus – tapytojus A. Gudaitį ir L. Katiną. Kūrybingas ir veržlus tapytojas 1964-aisiais priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. E. Urbanavičius ne tik surengė daugiau kaip 100 personalinių parodų, bet ir aktyviai dalyvavo Baltijos šalių, tarptautinėse ir respublikinėse parodose. Jo kūryba įvertinta apdovanojimais – diplomais Pabaltijo akvarelės trienalėse Rygoje (1966, 1969, 1982 ir 1989 metais buvo apdovanotas Grand Prix „Baltijos kelias“) ir kt. 1994-aisiais E. Urbanavičius įkūrė akvarelininkų grupę aqua 12, kuriai vadovavo iki pat savo mirties.
Akvarelės grožis atsiskleidžia tik tada, jei ji kuriama tradiciniu būdu. Popierius ir vanduo suteikia akvarelei išskirtinio skaidrumo. 60 metų praėjo, kai lieju akvarelę, tačiau reikėtų dar tiek pat, kad galėčiau pasakyti, jog perpratau šią techniką. Akvareles lieja tik jai pasiaukoję žmonės.
– Eduardas Urbanavičius
Eduardas Urbanavičius – žymus lietuvių modernizmo patriarchas, kurio kūryba iki šiol žadina ne vieno meno mylėtojo vaizduotę. Apibendrinti miesto ar gamtos fragmentai yra pagrindiniai dailininko kūrinių veikėjai. Jo tapytuose figūriniuose paveiksluose, rutuliojamose karo ar tremties ir „natiurmortų“ teminėse kompozicijose ryški lietuvių liaudies meno įtaka. Stilizuota figūrų deformacija, kompozicijos planų ir pasikartojančių detalių ritmika sietina tiek su mūsų senosios skulptūros, tiek su tradicinių audinių plastika. Tragizmo persmelktose tamsaus kolorito istorinėse scenose autorius perteikia asmeniškai išgyventą tremtinio dramą. Tačiau žvelgiant iš E. Urbanavičiaus kūrybos retrospektyvos, tokių darbų mažai – daugiausiai sutinkame šviesių, skaidrių tonų, švelnios nostalgijos kupinų kūrinių.
– Menotyrininkė Rita Mikučionytė
Nors ir akvareliškai peršviečiamas, grupės aqua 12 įkvėpėjo E. Urbanavičiaus kūrinių apmąstytas turinys popieriaus lape gula sunkiu dažo sluoksniu. Platus potėpis atidengia jausmo ir vaizdo ritmą bei struktūrą. Nors kūriniuose dera tamsūs žemės spalvų tonai, po sunkiu sluoksniu įžvelgiama gyva spalvų polifonija.
Grupė aqua 12 vienija akvarelės meistrus iš visos Lietuvos: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Alytaus, o juos užkrėtusi įkūrėjo E. Urbanavičiaus idėja išsaugoti akvarelę kaip nykstančią tapybos rūšį tebėra gyva ir šiandien, tarsi kertinis akmuo. Skaidrumo principas – bene vienintelis, kurį būtų galima laikyti grupės aqua 12 susikūrimo pagrindu. Grupės kūrėjai pasilieka tradicinėje dvimatėje balto popieriaus erdvėje, kurioje skaidrumas sukuria trečiąjį, o kartais ir ketvirtąjį matavimus – dvasios dimensiją, kuri kirsdama plokštumą palieka skaidrias, neapibrėžtas formas, grąžina žvilgsnį, skatindama susikaupti ties vizualinių formų kalba ir įtikina, kad čia yra ką apmąstyti ir pajusti.
– Menotyrininkė Agnė Narušytė
Menininkų grupė, kuri telkia unikalaus akvarelės meno puoselėtojus, gyvuoja jau du dešimtmečius. Savo veikla ji rodo akvarelės meno gyvybingumą, aukšto lygio profesionalų kūrybingumą bei meistrystę. Daugelį metų nuolat rengiamos parodos pritraukia vis daugiau naujų narių. Kai kurie jau išėjo anapilin: Jeronimas Čiuplys, Albertas Stokas, Bronius Bernotaitis. Grupės parodose yra dalyvavę tokie menininkai kaip Loreta Adomavičiūtė Pladienė, Vija Tarabildienė, Valentinas Ajauskas, Giedrius Bagdonas, o šiuo metu aktyviai dalyvauja Vytenis Bazaras, Emilija Gaspariūnaitė Taločkienė, Juozapas Antanas Gelguda, Osvaldas Jablonskis, Benjaminas Jenčius, Ramunė Kmieliauskaitė, Vilija Mačiulytė, Eugenijus Nalevaika, Vilius Ksaveras Slavinskas, Jolanta Teišerskytė Stoškienė, Saulė Urbanavičiūtė, Antanas Visockis, Vidmantas Zarėka. Svečio teisėmis kviečiami ir kiti dailininkai. Kai kurie grupės nariai – E. Urbanavičiaus išugdyti mokiniai. Neeilinį Mokytojo talentą turėjęs akvarelininkas mokėjo atpažinti gabiuosius dailininkus, padėti jiems atsiskleisti, juos uždegti ir pastūmėti kurti, ypač akvarelės technika, kuri nėra itin pelninga ar vertinama ir labiau sietina su asmeniniais kūrėjo dvasios poreikiais. Deja, akvarelės meno populiarumas gerokai sumenkęs, jis nėra paplitęs tarp jaunimo. Ši paroda prisidėtų prie akvarelės meno sklaidos ir garsinimo, padėtų geriau suvokti E. Urbanavičiaus indėlį Lietuvos akvarelės raidai. Visų aqua 12 grupės akvarelininkų kūryba ypač svarbi siekiant akvarelės techniką ir meną išsaugoti ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Kuratorė Saulė Urbanavičiūtė
Eduardas Urbanavičius ir grupė aqua 12
Vieta : galerija "Girstučio" kultūros ir sporto centras
Kovo 11-osios g. 26, Kaunas
Laikas : nuo 2016 m. spalio 12 iki 2017 m. sausio 6 d.
Atidarymas vyko : 2016 m. spalio 15 d., 15 val.
Lietuvos akvarelininkų paroda „Akvarelės tvarumas“ – jungtinė, joje greta E. Urbanavičiaus akvarelių retrospektyvos eksponuojami aqua 12 grupės dalyvių kūriniai. Paroda skirta jos įkūrėjo ir ilgamečio vadovo 85-osioms gimimo metinėms paminėti.
Tapytojas, akvarelininkas Eduardas Urbanavičius (1931–2008) gimė Žemaitijoje, Užvenčio miestelyje. Dar besimokantį gimnazistą, jį kaip politinį kalinį sovietinis režimas deportavo į Sibirą. Iš ten grįžęs, 1954–1961 metais studijavo tapybą Vilniaus dailės institute. Dailininkas itin vertino savo dėstytojus – tapytojus A. Gudaitį ir L. Katiną. Kūrybingas ir veržlus tapytojas 1964-aisiais priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. E. Urbanavičius ne tik surengė daugiau kaip 100 personalinių parodų, bet ir aktyviai dalyvavo Baltijos šalių, tarptautinėse ir respublikinėse parodose. Jo kūryba įvertinta apdovanojimais – diplomais Pabaltijo akvarelės trienalėse Rygoje (1966, 1969, 1982 ir 1989 metais buvo apdovanotas Grand Prix „Baltijos kelias“) ir kt. 1994-aisiais E. Urbanavičius įkūrė akvarelininkų grupę aqua 12, kuriai vadovavo iki pat savo mirties.
Akvarelės grožis atsiskleidžia tik tada, jei ji kuriama tradiciniu būdu. Popierius ir vanduo suteikia akvarelei išskirtinio skaidrumo. 60 metų praėjo, kai lieju akvarelę, tačiau reikėtų dar tiek pat, kad galėčiau pasakyti, jog perpratau šią techniką. Akvareles lieja tik jai pasiaukoję žmonės.
– Eduardas Urbanavičius
Eduardas Urbanavičius – žymus lietuvių modernizmo patriarchas, kurio kūryba iki šiol žadina ne vieno meno mylėtojo vaizduotę. Apibendrinti miesto ar gamtos fragmentai yra pagrindiniai dailininko kūrinių veikėjai. Jo tapytuose figūriniuose paveiksluose, rutuliojamose karo ar tremties ir „natiurmortų“ teminėse kompozicijose ryški lietuvių liaudies meno įtaka. Stilizuota figūrų deformacija, kompozicijos planų ir pasikartojančių detalių ritmika sietina tiek su mūsų senosios skulptūros, tiek su tradicinių audinių plastika. Tragizmo persmelktose tamsaus kolorito istorinėse scenose autorius perteikia asmeniškai išgyventą tremtinio dramą. Tačiau žvelgiant iš E. Urbanavičiaus kūrybos retrospektyvos, tokių darbų mažai – daugiausiai sutinkame šviesių, skaidrių tonų, švelnios nostalgijos kupinų kūrinių.
– Menotyrininkė Rita Mikučionytė
Nors ir akvareliškai peršviečiamas, grupės aqua 12 įkvėpėjo E. Urbanavičiaus kūrinių apmąstytas turinys popieriaus lape gula sunkiu dažo sluoksniu. Platus potėpis atidengia jausmo ir vaizdo ritmą bei struktūrą. Nors kūriniuose dera tamsūs žemės spalvų tonai, po sunkiu sluoksniu įžvelgiama gyva spalvų polifonija.
Grupė aqua 12 vienija akvarelės meistrus iš visos Lietuvos: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Alytaus, o juos užkrėtusi įkūrėjo E. Urbanavičiaus idėja išsaugoti akvarelę kaip nykstančią tapybos rūšį tebėra gyva ir šiandien, tarsi kertinis akmuo. Skaidrumo principas – bene vienintelis, kurį būtų galima laikyti grupės aqua 12 susikūrimo pagrindu. Grupės kūrėjai pasilieka tradicinėje dvimatėje balto popieriaus erdvėje, kurioje skaidrumas sukuria trečiąjį, o kartais ir ketvirtąjį matavimus – dvasios dimensiją, kuri kirsdama plokštumą palieka skaidrias, neapibrėžtas formas, grąžina žvilgsnį, skatindama susikaupti ties vizualinių formų kalba ir įtikina, kad čia yra ką apmąstyti ir pajusti.
– Menotyrininkė Agnė Narušytė
Menininkų grupė, kuri telkia unikalaus akvarelės meno puoselėtojus, gyvuoja jau du dešimtmečius. Savo veikla ji rodo akvarelės meno gyvybingumą, aukšto lygio profesionalų kūrybingumą bei meistrystę. Daugelį metų nuolat rengiamos parodos pritraukia vis daugiau naujų narių. Kai kurie jau išėjo anapilin: Jeronimas Čiuplys, Albertas Stokas, Bronius Bernotaitis. Grupės parodose yra dalyvavę tokie menininkai kaip Loreta Adomavičiūtė Pladienė, Vija Tarabildienė, Valentinas Ajauskas, Giedrius Bagdonas, o šiuo metu aktyviai dalyvauja Vytenis Bazaras, Emilija Gaspariūnaitė Taločkienė, Juozapas Antanas Gelguda, Osvaldas Jablonskis, Benjaminas Jenčius, Ramunė Kmieliauskaitė, Vilija Mačiulytė, Eugenijus Nalevaika, Vilius Ksaveras Slavinskas, Jolanta Teišerskytė Stoškienė, Saulė Urbanavičiūtė, Antanas Visockis, Vidmantas Zarėka. Svečio teisėmis kviečiami ir kiti dailininkai. Kai kurie grupės nariai – E. Urbanavičiaus išugdyti mokiniai. Neeilinį Mokytojo talentą turėjęs akvarelininkas mokėjo atpažinti gabiuosius dailininkus, padėti jiems atsiskleisti, juos uždegti ir pastūmėti kurti, ypač akvarelės technika, kuri nėra itin pelninga ar vertinama ir labiau sietina su asmeniniais kūrėjo dvasios poreikiais. Deja, akvarelės meno populiarumas gerokai sumenkęs, jis nėra paplitęs tarp jaunimo. Ši paroda prisidėtų prie akvarelės meno sklaidos ir garsinimo, padėtų geriau suvokti E. Urbanavičiaus indėlį Lietuvos akvarelės raidai. Visų aqua 12 grupės akvarelininkų kūryba ypač svarbi siekiant akvarelės techniką ir meną išsaugoti ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Kuratorė Saulė Urbanavičiūtė
6-oji tarptautinė akvarelės bienalė BALTIJOS TILTAI. KRYPTYS IR IŠŠŪKIAI
6th international watercolour biennial BALTIC BRIDGES. CHALLENGES AND DIRECTIONS
6th international watercolour biennial BALTIC BRIDGES. CHALLENGES AND DIRECTIONS
TROND EINAR SOLBERG INDSETVIKEN. Virtuvė su vaizdu
Gyvenu giliame Norvegijos miške. Didžioji taiga prasideda ties mano namais. Čia auga spygliuočiai, tvyro tyla, per dieną keičiasi šviesa ir esu aš. Panašiai, kaip keičiasi šviesa, laikui bėgant kinta ir mano požiūris į tapybą. Tyrinėjau, kaip spygliuotis susijungia su žeme, koks jo paviršius ir struktūra. Medžiai žavi mane. Stebiu, kaip šakos atsiskiria nuo kamieno, kaip medžiai sąveikauja ir kuria naujas formas, kaip sugeria ir atspindi šviesą skirtingu oru – visa tai mane skatina juos tapyti.
Aš turiu tapyti medžius. Gal ne tokius, kokie jie yra tikrovėje, bet jų formas ir siluetus, tampančius linijomis ir dryžiais, spalvomis išreikštas jų nuotaikas ir emocijas. Sudedu visa tai į paveikslą, kurį kiekvienas žiūrovas gali interpretuoti savaip.
Myliu savo virtuvę. Joje daug istorijos, prisiminimų ir jausmų, kuriuos noriu tapyti. Visi esame vienaip ar kitaip susiję su virtuviniais rankšluosčiais. Naudojam juos kasdien, net nesusimąstydami, kokie jie gražūs.
Mano močiutė rankšluosčius ausdavo. Jų raštuose yra dryžių, linijų, kvadratų – tokių pačių kompozicijos elementų, kaip ir paveiksluose.
Eksperimentai ir ieškojimai – mano darbo esmė. Netapau vien tam, kad tapyčiau. Tapau, nes man reikia atsidurti paveiksle. Turiu tapti paveikslu, prieš pradėdamas jį tapyti: juokiuosi, verkiu, jaučiu, esu...
Neieškau motyvų, jie pasireiškia kaip projekto, kurį turiu įgyvendinti, idėja.
Dirbu lėtai, tapau po vieną paveikslą. Sluoksnis po sluoksnio kuriu tyloje.
Gyvenu giliame Norvegijos miške. Didžioji taiga prasideda ties mano namais. Čia auga spygliuočiai, tvyro tyla, per dieną keičiasi šviesa ir esu aš. Panašiai, kaip keičiasi šviesa, laikui bėgant kinta ir mano požiūris į tapybą. Tyrinėjau, kaip spygliuotis susijungia su žeme, koks jo paviršius ir struktūra. Medžiai žavi mane. Stebiu, kaip šakos atsiskiria nuo kamieno, kaip medžiai sąveikauja ir kuria naujas formas, kaip sugeria ir atspindi šviesą skirtingu oru – visa tai mane skatina juos tapyti.
Aš turiu tapyti medžius. Gal ne tokius, kokie jie yra tikrovėje, bet jų formas ir siluetus, tampančius linijomis ir dryžiais, spalvomis išreikštas jų nuotaikas ir emocijas. Sudedu visa tai į paveikslą, kurį kiekvienas žiūrovas gali interpretuoti savaip.
Myliu savo virtuvę. Joje daug istorijos, prisiminimų ir jausmų, kuriuos noriu tapyti. Visi esame vienaip ar kitaip susiję su virtuviniais rankšluosčiais. Naudojam juos kasdien, net nesusimąstydami, kokie jie gražūs.
Mano močiutė rankšluosčius ausdavo. Jų raštuose yra dryžių, linijų, kvadratų – tokių pačių kompozicijos elementų, kaip ir paveiksluose.
Eksperimentai ir ieškojimai – mano darbo esmė. Netapau vien tam, kad tapyčiau. Tapau, nes man reikia atsidurti paveiksle. Turiu tapti paveikslu, prieš pradėdamas jį tapyti: juokiuosi, verkiu, jaučiu, esu...
Neieškau motyvų, jie pasireiškia kaip projekto, kurį turiu įgyvendinti, idėja.
Dirbu lėtai, tapau po vieną paveikslą. Sluoksnis po sluoksnio kuriu tyloje.
6-oji tarptautinė akvarelės bienalė BALTIJOS TILTAI. KRYPTYS IR IŠŠŪKIAI
6th international watercolour biennial BALTIC BRIDGES. CHALLENGES AND DIRECTIONS
6th international watercolour biennial BALTIC BRIDGES. CHALLENGES AND DIRECTIONS
MARIA SCHLEINER. Rojus statomas
Daiktų radimosi gamtoje ir popieriuje stebėjimas yra ypatinga erdvė laike, kurią sukuria ramybės ir susitelkimo atmosfera. Akimis sekant medžio šakų linijas ir stebint daugybę jų atšakų, ranka pradeda kurti vaizdinius pavidalus.
Ant didelio formato popieriaus greitai ir be dvejonių atsiranda linijų, taškų, kreivių ir figūrų sambrūzdžiai.
Darbu, kuris pripildytas daugybės grafinių ir vaizdinių elementų judesio, nėra siekiama tvirtinti arba teigti, jis labiau skirtas tam, kad tiesiog būtų ir iš karto liktų apsireiškusių augalų ir potėpių tinklo aidu popieriuje. Šis neapibrėžtumas akcentuojamas įvairiais šviesiai pilkais, rusvais, žalsvais atspalviais prigesinta spalva. Atsitiktinumai priimami ir konceptualiai įtvirtinami. Briaunų linijos ir bet kokia tvarka išmėtyti rašaliniai taškai primena dizaino koncepciją.
Kaip priemonė ir akvarelės dažų rišiklis naudojamas gumiarabikas (akacijų sakai). Šviežiai paruošti sakai, sumaišyti su kitais dažančiais elementais, pavyzdžiui, žeme, labai įdomiai džiūsta ant popieriaus. Užbaigti darbai nebūtinai pristatomi kaip meno kūriniai. Jais galima padengti parodų salės sienas ir lubas taip, kad per visą erdvę besidriekiančiomis šliūžėmis, formuojančiomis linijas ir įvairias formas, sektų žiūrovas.
(„Be pavadinimo“, 2015/16, akvarelė, dydžiai skirtingi.)
Akimis sekant teptuko potėpiais popieriuje paliktas linijas, iškyla daugybė formų ir figūrų, kurios vėliau iškerpamos. Susiformuoja nedideli nereprezentatyvūs objektai. Maži popieriaus lopinėliai rodo, ant kokio dydžio lakšto jie kurti. Derinami prie instaliacijos laukų. Iš suplėšytų trapaus spalvoto popieriaus gabalų kuriamas asambliažas. Popierinių objektų šešėliai ir lengvi judesiai įspūdį išbaigia.
(„Brandenburgas, Kumlosenas“, 2015, akvarelė, nematomas siūlas, kiekvieno objekto dydis skiriasi, yra maždaug 14 × 19 cm dydžio.)
Sekant akimis, pasikartojančiais judesiais virš plono popieriaus juda ranka, skleidžiasi atsikartojančios geometrinės linijų ir taškų struktūros. Pasikartojantis veiksmas kuria ramią kontempliatyvią atmosferą, saugų prieglobstį. Tada plonas popierius lankstomas ir perforuojamas. Kai kurios formos iškerpamos žirklėmis, tačiau visos vėl randa savo vietą užgimstančiame darbe. Tai linksmas žaidimas, kurio metu keičiamasi vietomis. Žaidimas tęsiasi formas kraunant į krūvas, kupetas, išbarstant naujomis grupelėmis. Pradžioje sukurtos geometrinės figūros derinamos su rašytinėmis ar grafinėmis formomis. Skylės parodo trūkstamas formas, o žiūrovai turi pratęsti žaidimą savo vaizduotėje.
(„Acquapendente“, 2015/16, kiekviena dalis yra 35 × 23 cm dydžio.)
Maria Schleiner
Daiktų radimosi gamtoje ir popieriuje stebėjimas yra ypatinga erdvė laike, kurią sukuria ramybės ir susitelkimo atmosfera. Akimis sekant medžio šakų linijas ir stebint daugybę jų atšakų, ranka pradeda kurti vaizdinius pavidalus.
Ant didelio formato popieriaus greitai ir be dvejonių atsiranda linijų, taškų, kreivių ir figūrų sambrūzdžiai.
Darbu, kuris pripildytas daugybės grafinių ir vaizdinių elementų judesio, nėra siekiama tvirtinti arba teigti, jis labiau skirtas tam, kad tiesiog būtų ir iš karto liktų apsireiškusių augalų ir potėpių tinklo aidu popieriuje. Šis neapibrėžtumas akcentuojamas įvairiais šviesiai pilkais, rusvais, žalsvais atspalviais prigesinta spalva. Atsitiktinumai priimami ir konceptualiai įtvirtinami. Briaunų linijos ir bet kokia tvarka išmėtyti rašaliniai taškai primena dizaino koncepciją.
Kaip priemonė ir akvarelės dažų rišiklis naudojamas gumiarabikas (akacijų sakai). Šviežiai paruošti sakai, sumaišyti su kitais dažančiais elementais, pavyzdžiui, žeme, labai įdomiai džiūsta ant popieriaus. Užbaigti darbai nebūtinai pristatomi kaip meno kūriniai. Jais galima padengti parodų salės sienas ir lubas taip, kad per visą erdvę besidriekiančiomis šliūžėmis, formuojančiomis linijas ir įvairias formas, sektų žiūrovas.
(„Be pavadinimo“, 2015/16, akvarelė, dydžiai skirtingi.)
Akimis sekant teptuko potėpiais popieriuje paliktas linijas, iškyla daugybė formų ir figūrų, kurios vėliau iškerpamos. Susiformuoja nedideli nereprezentatyvūs objektai. Maži popieriaus lopinėliai rodo, ant kokio dydžio lakšto jie kurti. Derinami prie instaliacijos laukų. Iš suplėšytų trapaus spalvoto popieriaus gabalų kuriamas asambliažas. Popierinių objektų šešėliai ir lengvi judesiai įspūdį išbaigia.
(„Brandenburgas, Kumlosenas“, 2015, akvarelė, nematomas siūlas, kiekvieno objekto dydis skiriasi, yra maždaug 14 × 19 cm dydžio.)
Sekant akimis, pasikartojančiais judesiais virš plono popieriaus juda ranka, skleidžiasi atsikartojančios geometrinės linijų ir taškų struktūros. Pasikartojantis veiksmas kuria ramią kontempliatyvią atmosferą, saugų prieglobstį. Tada plonas popierius lankstomas ir perforuojamas. Kai kurios formos iškerpamos žirklėmis, tačiau visos vėl randa savo vietą užgimstančiame darbe. Tai linksmas žaidimas, kurio metu keičiamasi vietomis. Žaidimas tęsiasi formas kraunant į krūvas, kupetas, išbarstant naujomis grupelėmis. Pradžioje sukurtos geometrinės figūros derinamos su rašytinėmis ar grafinėmis formomis. Skylės parodo trūkstamas formas, o žiūrovai turi pratęsti žaidimą savo vaizduotėje.
(„Acquapendente“, 2015/16, kiekviena dalis yra 35 × 23 cm dydžio.)
Maria Schleiner
6-oji tarptautinė akvarelės bienalė BALTIJOS TILTAI. KRYPTYS IR IŠŠŪKIAI
6th international watercolour biennial BALTIC BRIDGES. CHALLENGES AND DIRECTIONS
6th international watercolour biennial BALTIC BRIDGES. CHALLENGES AND DIRECTIONS
TORREGAR. Memenot Mori
Menininkas Torregaras daugiausiai dėmesio skiria veido ir (arba) jo dalių išraiškų perteikimui. Darbų serijoje „Memento Mori“ ryški viena pagrindinių menininko manijų – mirties vizija. Ciklas kuriamas pasitelkus riešutmedžio dažų techniką ant popieriaus.
Kasdienybė nuostabiai atsispindi žmogaus figūroje. Beveik tobulai ir nuolat kintančiai. Raukšlių grožis tampa pagrindiniu gyvenimo šventės simboliu, pasireiškiančiu per deformaciją.
Kiekvieno darbo kilmė – tai menininko asmenybė. Paklaustas, kas, jo manymu, yra įkvėpimas, maestro Pikasas atsakė fantastiškai. Sakė kažką panašaus: „kai ateina įkvėpimas, noriu, kad jis pričiuptų mane dirbantį“. Manau, tai tiksliai apibrėžia mano požiūrį į darbą. Esu visiškai tikras, kad kūrybos aktas – ne kas kita, kaip dvasinė būsena. Tačiau tam, kad viskas įvyktų, tai turi vykti dirbant studijoje. Darbas, kurį padarei šiandien, niekada nebus taip pat atliktas rytoj: daromas kitą dieną jis gali būti tiek geresnis, tiek blogesnis už šiandienos, bet čia svarbu pabrėžti, kad iš esmės kūrinys jau bus kitoks. Žiūriu į savo darbą labai rimtai, ir, žinoma, jam atlikti skiriu daug daugiau valandų, nei žmonės įprastai skiria darbui. Yra neišvengiamų dienų, kai įkvėpimas pasprunka, kai niekas nesigauna. Tą dieną geriau laiką skirti teptukams valyti arba studijai sutvarkyti. Bet jei toks genijus kaip Pikasas negalėjo pasikliauti vien savuoju įkvėpimu, nematau priežasčių, kodėl turėčiau daryti kitaip.
Dvigubos moralės visuomenėje, kurioje gyvename, auga daugybė menininkų, manančių, kad labai naudinga orientuotis į nusikaltimus, neleistinus veiksnius, norint tuoj pat tapti matomam ir susikurti (iššaukiančią) reputaciją. Žiniasklaida nuolat apkrauna sąmonę nuogų kūnų, sužalotų ar mirusių nuo stichinių nelaimių, masinių žudynių, brutalaus badmečio vaizdais. Žiūrovams pateikiamas žmogų žeminantis vaizdas, o tai veidmainiškoje visuomenėje, vis dar patiriančioje šoką parodžius nuogą kūną, žeidžia žmonių orumą.
Akivaizdu, kad visuomenė visada gerokai atsiliko nuo menininkų. Dabartiniai tabu, varžantys ir cenzūruojantys meninę kūrybą, yra ne tik kultūrinės tradicijos rezultatas, tai rodo ir politinių bei ekonominių interesų dominavimą, kuris kelia apribojimus ir painiavą kūryboje.
– Torregar
Torregaro slapyvardžiu pasirašantis Jose Antonio Torregrosa (1978) kilęs iš Seučio (Mursijos regionas, Ispanija). Valensijos politechnikos universitete įgijęs bakalauro laipsnį, ten pat tęsė doktorantūros studijas. Nuo 2008 m. Mursijos universiteto Dailės fakultete dėsto tapybą.
Jaunasis tapytojas laikosi neorealizmo krypties pažiūrų. Tapyba primena fotografijos kadravimą ir perspektyvą, išlaikant optinius fotoaparato efektus. Jai būdingi impresionizmo potėpiai, paviršiaus ir formos paieškos, o kartais išnyra žmogaus figūros užuominos.
Parodos kuratorė Ina Mindiuz
Menininkas Torregaras daugiausiai dėmesio skiria veido ir (arba) jo dalių išraiškų perteikimui. Darbų serijoje „Memento Mori“ ryški viena pagrindinių menininko manijų – mirties vizija. Ciklas kuriamas pasitelkus riešutmedžio dažų techniką ant popieriaus.
Kasdienybė nuostabiai atsispindi žmogaus figūroje. Beveik tobulai ir nuolat kintančiai. Raukšlių grožis tampa pagrindiniu gyvenimo šventės simboliu, pasireiškiančiu per deformaciją.
Kiekvieno darbo kilmė – tai menininko asmenybė. Paklaustas, kas, jo manymu, yra įkvėpimas, maestro Pikasas atsakė fantastiškai. Sakė kažką panašaus: „kai ateina įkvėpimas, noriu, kad jis pričiuptų mane dirbantį“. Manau, tai tiksliai apibrėžia mano požiūrį į darbą. Esu visiškai tikras, kad kūrybos aktas – ne kas kita, kaip dvasinė būsena. Tačiau tam, kad viskas įvyktų, tai turi vykti dirbant studijoje. Darbas, kurį padarei šiandien, niekada nebus taip pat atliktas rytoj: daromas kitą dieną jis gali būti tiek geresnis, tiek blogesnis už šiandienos, bet čia svarbu pabrėžti, kad iš esmės kūrinys jau bus kitoks. Žiūriu į savo darbą labai rimtai, ir, žinoma, jam atlikti skiriu daug daugiau valandų, nei žmonės įprastai skiria darbui. Yra neišvengiamų dienų, kai įkvėpimas pasprunka, kai niekas nesigauna. Tą dieną geriau laiką skirti teptukams valyti arba studijai sutvarkyti. Bet jei toks genijus kaip Pikasas negalėjo pasikliauti vien savuoju įkvėpimu, nematau priežasčių, kodėl turėčiau daryti kitaip.
Dvigubos moralės visuomenėje, kurioje gyvename, auga daugybė menininkų, manančių, kad labai naudinga orientuotis į nusikaltimus, neleistinus veiksnius, norint tuoj pat tapti matomam ir susikurti (iššaukiančią) reputaciją. Žiniasklaida nuolat apkrauna sąmonę nuogų kūnų, sužalotų ar mirusių nuo stichinių nelaimių, masinių žudynių, brutalaus badmečio vaizdais. Žiūrovams pateikiamas žmogų žeminantis vaizdas, o tai veidmainiškoje visuomenėje, vis dar patiriančioje šoką parodžius nuogą kūną, žeidžia žmonių orumą.
Akivaizdu, kad visuomenė visada gerokai atsiliko nuo menininkų. Dabartiniai tabu, varžantys ir cenzūruojantys meninę kūrybą, yra ne tik kultūrinės tradicijos rezultatas, tai rodo ir politinių bei ekonominių interesų dominavimą, kuris kelia apribojimus ir painiavą kūryboje.
– Torregar
Torregaro slapyvardžiu pasirašantis Jose Antonio Torregrosa (1978) kilęs iš Seučio (Mursijos regionas, Ispanija). Valensijos politechnikos universitete įgijęs bakalauro laipsnį, ten pat tęsė doktorantūros studijas. Nuo 2008 m. Mursijos universiteto Dailės fakultete dėsto tapybą.
Jaunasis tapytojas laikosi neorealizmo krypties pažiūrų. Tapyba primena fotografijos kadravimą ir perspektyvą, išlaikant optinius fotoaparato efektus. Jai būdingi impresionizmo potėpiai, paviršiaus ir formos paieškos, o kartais išnyra žmogaus figūros užuominos.
Parodos kuratorė Ina Mindiuz
6-oji tarptautinė akvarelės bienalė BALTIJOS TILTAI. KRYPTYS IR IŠŠŪKIAI
6th international watercolour biennial BALTIC BRIDGES. CHALLENGES AND DIRECTIONS
6th international watercolour biennial BALTIC BRIDGES. CHALLENGES AND DIRECTIONS
Nono García: efemeriškos erdvės
6-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai. 2016. Kryptys ir iššūkiai“ personalinei parodai akvareles Nono García išliejo pakviestas dalyvauti renginyje. Atrinktos temos, kurias Nono kurdamas palietė, buvo interpretuotos ir sukurtos naujai.
Kitu kampu interpretuodamas vaizduojamuosius objektus, Nono García „izoliuoja“ juos klasikiniame kontekste, taip išgaudamas objektų visumą, įkvėpdamas sielą ir paversdamas gyvosios gamtos „besvore materija“.
Ispanų dailės istorijoje natiurmorto žanras turi gilias tradicijas. Nono Garcíos natiurmortuose jaučiamą nuotaiką galima pavadinti laikinumo stebėjimu. Šios kompozicijos – kasdienio intelektualaus darbo dalis. Kartais tai būna atsitiktinai studijoje aptikti daiktai, paveikslų paviršiuje įgaunantys naują estetinę prasmę. Tyrinėdamas detales menininkas perteikia medžiagiškumo jausmą. Įvairiais būdais kuriama efemeriška atmosfera, bet kartu tai – vizualus objektų dokumentavimas, siekiant jų neprarasti. Akvarelininkas atrado galimybę materializuoti dvasinę idėją, padaryti ją apčiuopiamą. Tai sielos ekspresijos išraiška, į kurią reikia įsiklausyti – kaip skaitant poeziją.
Ypatinga visata sudėliota iš tekstūrinių, skaidrių ir permatomų materijų. Dinamikos, šviesotamsos, kontūrų ir spalvų kokybė žavi tikslumu ir nesugadinto šviežumo žaisme.
Visada sakiau, kad esu laimingas: tapau tai, kas man patinka. Džiugu kad ir visuomenei patinka tai, ką piešiu. Akivaizdu, kad negaliu įtikti visiems. Tapyboje atrandu vidinę ramybę. Kai tapau, galvoju apie ką nors kitą; jei tapydamas galvočiau apie tai, kas vyksta pasaulyje, išeitų siaubingi vaizdai. Nemanau, kad problemos gali būti sprendžiamos tapyboje, bet galima kurti grožį. Aš taip manau. Yra menininkų, kurie menu provokuoja... Man patinka kurti neegzistuojančius dalykus, pavyzdžiui, natiurmortuose surasti kažką nepastebimai gražaus. Tai mano indėlis: kurti gražesnį pasaulį.
– Nono García
Tai teigdamas menininkas meta iššūkį: nepaisant šiuolaikiškumo mene, jis gvildena temas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo senamadiškos. Autorius puikiai išlaiko pusiausvyrą tarp paprastumo ir kompozicijos visumos, išvengdamas banalumo. Daiktai meistriškai tiksliai „ištapyti“, bet tai nėra aklas kopijavimas ar atkartojimas, tai – gebėjimas teptuko galia perteikti matomą realybę, kartu sukuriant jos iliuziją. Griežtos, tikslios, paprastos, bet genialios – taip galima apibūdinti Nono Garcíos akvareles.
Apie menininką
Nono García gimė 1972 m. Muloje (Mursijos regionas, Ispanija). Baigęs Taikomosios dailės ir amatų mokyklą Mursijoje, žinias gilino privačiai pas menininkus Antonio Lopezą (2005 m.), Pedro Cano (2004 ir 2010 m.) ir Kristobalą Gabarroną (2006 ir 2007 m.).
Antonio Nono García – ramus ir nuolankus. Tai atsispindi ir daugelyje jo natiurmortų. Minkšti, pridengiami ar išryškinami stiklinių taurių, metalo puodų ir šaukštų, keraminių lėkščių kontūrai neatrodo svarbūs. Objektus galima traktuoti lyg dailininko sprendžiamą dilemą: jie, kaip ir autorius, tarsi nustemba sulaukę dėmesio: „Esu nustebęs, kad žmonės mane kalbina. Kuo aš galiu būti įdomus, ką aš galiu pasakyti?“
Parodos kuratorė Ina Mindiuz
6-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai. 2016. Kryptys ir iššūkiai“ personalinei parodai akvareles Nono García išliejo pakviestas dalyvauti renginyje. Atrinktos temos, kurias Nono kurdamas palietė, buvo interpretuotos ir sukurtos naujai.
Kitu kampu interpretuodamas vaizduojamuosius objektus, Nono García „izoliuoja“ juos klasikiniame kontekste, taip išgaudamas objektų visumą, įkvėpdamas sielą ir paversdamas gyvosios gamtos „besvore materija“.
Ispanų dailės istorijoje natiurmorto žanras turi gilias tradicijas. Nono Garcíos natiurmortuose jaučiamą nuotaiką galima pavadinti laikinumo stebėjimu. Šios kompozicijos – kasdienio intelektualaus darbo dalis. Kartais tai būna atsitiktinai studijoje aptikti daiktai, paveikslų paviršiuje įgaunantys naują estetinę prasmę. Tyrinėdamas detales menininkas perteikia medžiagiškumo jausmą. Įvairiais būdais kuriama efemeriška atmosfera, bet kartu tai – vizualus objektų dokumentavimas, siekiant jų neprarasti. Akvarelininkas atrado galimybę materializuoti dvasinę idėją, padaryti ją apčiuopiamą. Tai sielos ekspresijos išraiška, į kurią reikia įsiklausyti – kaip skaitant poeziją.
Ypatinga visata sudėliota iš tekstūrinių, skaidrių ir permatomų materijų. Dinamikos, šviesotamsos, kontūrų ir spalvų kokybė žavi tikslumu ir nesugadinto šviežumo žaisme.
Visada sakiau, kad esu laimingas: tapau tai, kas man patinka. Džiugu kad ir visuomenei patinka tai, ką piešiu. Akivaizdu, kad negaliu įtikti visiems. Tapyboje atrandu vidinę ramybę. Kai tapau, galvoju apie ką nors kitą; jei tapydamas galvočiau apie tai, kas vyksta pasaulyje, išeitų siaubingi vaizdai. Nemanau, kad problemos gali būti sprendžiamos tapyboje, bet galima kurti grožį. Aš taip manau. Yra menininkų, kurie menu provokuoja... Man patinka kurti neegzistuojančius dalykus, pavyzdžiui, natiurmortuose surasti kažką nepastebimai gražaus. Tai mano indėlis: kurti gražesnį pasaulį.
– Nono García
Tai teigdamas menininkas meta iššūkį: nepaisant šiuolaikiškumo mene, jis gvildena temas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo senamadiškos. Autorius puikiai išlaiko pusiausvyrą tarp paprastumo ir kompozicijos visumos, išvengdamas banalumo. Daiktai meistriškai tiksliai „ištapyti“, bet tai nėra aklas kopijavimas ar atkartojimas, tai – gebėjimas teptuko galia perteikti matomą realybę, kartu sukuriant jos iliuziją. Griežtos, tikslios, paprastos, bet genialios – taip galima apibūdinti Nono Garcíos akvareles.
Apie menininką
Nono García gimė 1972 m. Muloje (Mursijos regionas, Ispanija). Baigęs Taikomosios dailės ir amatų mokyklą Mursijoje, žinias gilino privačiai pas menininkus Antonio Lopezą (2005 m.), Pedro Cano (2004 ir 2010 m.) ir Kristobalą Gabarroną (2006 ir 2007 m.).
Antonio Nono García – ramus ir nuolankus. Tai atsispindi ir daugelyje jo natiurmortų. Minkšti, pridengiami ar išryškinami stiklinių taurių, metalo puodų ir šaukštų, keraminių lėkščių kontūrai neatrodo svarbūs. Objektus galima traktuoti lyg dailininko sprendžiamą dilemą: jie, kaip ir autorius, tarsi nustemba sulaukę dėmesio: „Esu nustebęs, kad žmonės mane kalbina. Kuo aš galiu būti įdomus, ką aš galiu pasakyti?“
Parodos kuratorė Ina Mindiuz
6-oji tarptautinė akvarelės bienalė BALTIJOS TILTAI. KRYPTYS IR IŠŠŪKIAI
6th international watercolour biennial BALTIC BRIDGES. CHALLENGES AND DIRECTIONS
6th international watercolour biennial BALTIC BRIDGES. CHALLENGES AND DIRECTIONS
Tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai. 2016“ pagrindinė konkursinė paroda „Kryptys ir iššūkiai“
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16, Kaunas
Atidarymas: 2016 m. spalio 13 d., ketvirtadienį, 18 val.
Paroda veikė iki 2016 m. lapkričio 20 d.
KRYPTYS IR IŠŠŪKIAI
dr. Danutė ZOVIENĖ
KRYPČIŲ IR IŠŠŪKIŲ temą pasiūlė 6-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ rengėjai (šio renginio organizatorius ir projekto vadovas – Eugenijus Nalevaika). Koncepciją sudaro du, atrodytų, skirtingi dėmenys, tačiau iš esmės atliepiantys pačią kūrybos prigimtį: kiekvienas kūrėjas, siekdamas perteikti savo mintis ir jausmus, visada turi aiškų tikslą (kryptį), o kurdamas susiduria su iššūkiais: kaip, kokiais būdais, kokiomis priemonėmis įgyvendinti savo sumanymą.
Nuo 2006-ųjų, Lietuvoje kas dvejus metus rengiamas akvarelės forumas „Baltijos tiltai“ (tarptautinė atrankinė-konkursinė paroda ir ją lydintys renginiai: personalinės ir jungtinės parodos, konferencija, meistriškumo pamokos, diskusijos ir kt.) tęsia 1968–2001 m. Rygoje organizuotų akvarelės trienalių tradicijas. Kaskart bienalės motto būna vis kitas, tačiau pagrindinis reikalavimas išlieka – meistrystė. Jokioje kitoje vaizduojamojo meno srityje ši sąlyga nėra tokia svarbi, kaip akvarelėje – be meistriškumo, profesionalumo, kasdienio darbo įgūdžių eksperimentai liks beverčiai.
Nors šiuolaikinės akvarelės, kaip ir kitų meno reiškinių, neaplenkia permainos – ją veikia žanrų ir raiškos būdų kaita, juntama naujų technologijų įtaka, tačiau kaip seniausia tapybos technika, kuri buvo žinoma dar senovės Egipte (ant papiruso vaizduotos scenos iš mirusiųjų gyvenimo), akvarelė iš esmės turi tik dvi raiškos priemones – vandenį ir pigmentinius dažus. Todėl menotyrininkė Kristina Stančienė, aptardama 2010-ųjų bienalę, kėlė aktualų klausimą: „Kas yra šiuolaikinė akvarelė: tolydi tradicijų tąsa, ar novatoriška, aktuali kūrybos forma?“ („Dailė“, 2010/2). Tai tebėra aktualu ir vis aktualiau, nes sparčiai kintantis naujųjų technologijų, raiškos galimybių ir medijų pasaulis nenoriai dalijasi erdve su klasika, tradicija, tęstinumu, akvarelės menu, kurio kūryba reikalauja kruopštumo ir ilgo darbo. Greitas rezultatas ir greitasis vartojimas yra mūsų laikų ženklas, todėl akvarelės menas iš tiesų susiduria su rimtais iššūkiais, o menininkams atsiveria naujos kryptys. Kaip nūdienos sumaištyje atrasti ryšį su klasikinės akvarelės tradicija, o gal jo atsisakyti saviraiškos ir inovacijų vardan?
Ankstesnėse „Baltijos tiltų“ bienalėse gvildentas temas („Rezonansas“, „Sąsajos“, „Gelmė“) pratęsia šiųmetė „Krypčių ir iššūkių“ tema, taip pat akcentuojanti galimybę specifinėmis akvarelės raiškos priemonėmis atliepti į meno ir pasaulio kaitą. Siekdami, kad akvarelė išsaugotų savo prigimtį ir išliktų aktuali bei šiuolaikiška, 6-osios „Baltijos tiltų“ bienalės organizatoriai išskyrė dvi konkurso kategorijas: kūrinius, kuriuose atsiveria erdvė akvarelės eksperimentams ir ieškojimams (abstraktūs, didelių arba nestandartinių formatų kūriniai) ir klasikinę akvarelę, kurioje laikomasi žanro grynumo (portretas, urbanistinis ar marinistinis kūrinys, gamtos peizažas, natiurmortas).
Didžiąją atrankinės parodos dalį sudaro pirmosios kategorijos darbai – abstrakčios, dažniausiai ekspresyvios gamtos kaitos įkvėptos akvarelės. Jose dominuoja ne siužetas ar pasakojimas, o vaizdiniai, akcentuojant akvarelės raiškos priemonių galimybes – nuo skaidraus liejimo a’la prima (Voldemaras Barakauskas, Irena Breivienė, Muriel Buthier-Chartrain, Benjaminas Jenčius, Lena Johanson Fahlen, Eleny Kasemets, Ann Larsson Dahlin, Baiba Priedite, Nijolė Vilutienė, Joanna Zajac-Slapnicar), tapybiško pastozinio gesto (Frederike Graben, Dainis Gudovskis, Irida Lazdina, Anita Meldere, Violeta Rudinskaitė-Juodzevičienė, Janis Spalvinš, Vytautas Steponavičius), dekoratyvaus, apgalvoto ženklų komponavimo (Nikola Dimitrov, Ritva Lindberg, Dalia Čistovaitė) iki konceptualių sprendimų (Rimvydas Mulevičius, Mall Paris, Vidmantas Zarėka). Kai kurie autoriai nevengia abstrakčias kompozicijas papildyti figūrų fragmentais ar peizažo elementais (Marju Bormeister, Luisy Kondurova, Virginija Laužadienė, Eglė Lipeikaitė, Eva Lissinger, Valerija Medelinskienė, Tuuli Puhvel, May Hege Rygel, Girmantas Rudokas, Heli Sammalisto, Elma Šturmaitė, Kulli Tael), todėl griežtos takoskyros tarp abiejų bienalės organizatorių numatytų kategorijų nubrėžti negalėtume. Tik vienas kitas autorius pernelyg nenutolsta nuo tradicinių žanrų – natiurmorto (Ramunė Kmieliauskaitė), peizažo (Marion Niessing, Kazimierz Twardowski, Saulė Urbanavičiūtė) ar figūrinės kompozicijos (Radu Dumitrescu).
Nors bienalės „Baltijos tiltai“ rengėjai siekia aktualizuoti klasikinės akvarelės tradicijas ir patirtį, reikia pripažinti, kad šiandien akvarelė nebėra ir, ko gero, nebebus tokia, kokia buvo XVIII ar XX a., kuomet turėjusi gana aiškiai apibrėžtas žanrų ir siužetų ribas (portretas, peizažas, natiurmortas), buvo suvokiama ne tiek kaip savarankiška kūrybos sritis, kiek būsimų įvairių sričių kūrinių priemonė (eskizai ar etiudai). Stebint akvarelės raidos tendencijas jau dešimtmetį (2006–2016 m.) vykstančiose bienalėse akivaizdu, kad šiandien ši tapybos sritis labiau orientuota į nūdienio meno aktualijas, gvildenant nuo gyvenimo realijų neatsiejamas filosofines ir egzistencines temas, gilinantis į ekologines problemas. Taigi „Baltijos tiltų“ istorija byloja, kad šiandien akvarelė – ne marginalinė tapybos atmaina, o plati ir kitoms meno sritims lygiavertė kūrybos erdvė. Tik ją pasirinkęs menininkas „pasmerktas“ siekti meistrystės, antraip akvarelė tebus vanduo ir dažai...
Tradiciškai 6-ojoje tarptautinėje akvarelės bienalėje „Baltijos tiltai. 2016. Kryptys ir iššūkiai“ dalyvauja visų aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusių valstybių dailininkai. Smagu, kad kasmet atsiranda naujų autorių: šiemet be Lietuvos, Latvijos, Estijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Norvegijos akvarelininkų dalyvauja Prancūzijos ir Rumunijos menininkai. Pagrindinei parodai tarptautinė komisija atrinko 61 autorių. Didžiąją dalį sudaro lietuviai. Tarp dalyvių rasime ir dalyvaujančiųjų nuo pirmosios „Baltijos tiltų“ bienalės.
CHALLENGES AND DIRECTIONS
Dr. Danutė Zovienė
DIRECTIONS AND CHALLENGES – this topic was suggested by the organisers of the 6th International Watercolour Biennial Baltic Bridges (coordinated by Eugenijus Nalevaika). The concept consists of two almost different components, however, it reflects the nature of art: every artist tries to convey own ideas and emotions with a clear goal in mind (a direction), but faces challenges in the creative process, such as finding how and by what means the idea can be realised.
The bi-annual watercolour forum Baltic Bridges (international juried exhibition and concomitant events: personal and group exhibitions, a conference, workmanship classes, discussions, etc.) held years in Lithuania since 2006 continues the traditions of watercolour triennials held in Riga from 1968 till 2001. Every time the biennial has a different motto, however, the main requirement remains the same – workmanship. Unlike other visual arts, watercolour demands for workmanship, professionalism, and skills gained through daily practice; experiments are of little value here.
Currently, watercolour, as other art forms of art, cannot escape changes. It is influenced by alterations in genres and ways of expression, by new technologies. Watercolour is one of the oldest techniques of painting, known since ancient Egypt (watercolour on papyrus portrayed scenes from the lives of the dead). Watercolour in essence has only two components – water and pigments. Therefore, art critic Kristina Stančienė, while speaking of the biennial of 2010, raised and important question: “What is contemporary watercolour – the continuum of traditions or an innovative form of art?” (Dailė 2010/2). The question remains and becomes more relevant as the rapidly changing technologies, ways of expression, the world of media unwillingly share the space with the classic, traditions, continuity, thoroughness and long hours of work required by the watercolour. Quick results and consumerism is the signature of the life we live now; therefore, watercolour faces great challenges and the artists see new directions. How to find the connection with classical watercolour traditions in today’s frantic world, or should they be abandoned in favour of self-expression and innovation?
Previous Baltic Bridges Biennial topics (“Resonance”, “Connections”, “Depth”) are continued by this year’s “Directions and challenges”. It accentuates the opportunity of the specific watercolour expression to resonate towards art and the changing world. Seeking that watercolour would stay relevant without losing its character, the organisers of the 6th Biennial Baltic Bridges have arranged two categories of contest for the participants: art pieces representing the experiments with watercolour (abstract, large or non-standard format art pieces) and the classic watercolour which abides by the pureness of the genre (portrait, urban, marinescape, landscape, still life).
A large part of the juried exhibition consists of the first category art works – abstract (usually expressionistic) watercolours inspired by nature. They are dominated not by subject or story but by visuals, accentuating the possibilities of watercolour, like a clear pour a‘la prima (Voldemaras Barakauskas, Irena Breivienė, Muriel Buthier-Chartrain, Benjaminas Jenčius, Lena Johanson Fahlen, Eleny Kasemets, Ann Larsson Dahlin, Baiba Priedite, Nijolė Vilutienė, Joanna Zajac-Slapnicar), wide dabs in pastose style (Frederike Graben, Dainis Gudovskis, Irida Lazdina, Anita Meldere, Violeta Rudinskaitė-Juodzevičienė, Janis Spalvinš, Vytautas Steponavičius), decorative and deliberate composition of signs (Nikola Dimitrov, Ritva Lindberg, Dalia Čistovaitė) to conceptual decisions (Rimvydas Mulevičius, Mall Paris, Vidmantas Zarėka). Some authors do not hesitate to include fragments of figures or elements of landscape into abstract compositions (Marju Bormeister, Luisy Kondurova, Virginija Laužadienė, Eglė Lipeikaitė, Eva Lissinger, Valerija Medelinskienė; Tuuli Puhvel, May Hege Rygel, Girmantas Rudokas, Heli Sammalisto, Elma Šturmaitė, Kulli Tael); therefore, there cannot be a strict division between the two categories of the biennial. Only a few authors do not stray off of the traditional genres – still life (Ramunė Kmieliauskaitė), landscape (Marion Niessing, Kazimierz Twardowski, Saulė Urbanavičiūtė) and figure composition (Radu Dumitrescu).
Even though the organisers of the Biennial Baltic Bridges strive to make the traditions of watercolour relevant, it has to be admitted that watercolour is not and will not be as it was in the 18th or 20th centuries, when it had clear boundaries of genre and subject (portrait, landscape, still life), when it was not regarded as an independent form of art but more as an sketch, an etude for future artworks of different styles. Therefore, looking at the tendencies of watercolour development in the biennials of the last decade (2006-2016), it is clear that nowadays this form of painting is orientated towards the actualities of current life, ventilates philosophical and existential topics that cannot be separated from the realities of life, and goes deep into ecological issues. The history of Baltic Bridges testifies that watercolour is not a marginal strain of painting but a wide space of creativity in the same ranks with any other form of art. However, the artist who had chosen watercolour is “doomed” to seek workmanship; otherwise it will only be water and pigments.
Traditionally, the participants of the 6th Biennial Baltic Bridges come from all countries around the Baltic Sea. This year the participants come from Lithuania, Latvia, Estonia, Denmark, Sweden, Finland, Poland, Germany, Russia, and also from France and Romania. Among the 61 authors selected by the international jury the majority are Lithuanian watercolour painters. There are also painters who have participated since the first Biennial Baltic Bridges. We are also happy to welcome new artists.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16, Kaunas
Atidarymas: 2016 m. spalio 13 d., ketvirtadienį, 18 val.
Paroda veikė iki 2016 m. lapkričio 20 d.
KRYPTYS IR IŠŠŪKIAI
dr. Danutė ZOVIENĖ
KRYPČIŲ IR IŠŠŪKIŲ temą pasiūlė 6-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ rengėjai (šio renginio organizatorius ir projekto vadovas – Eugenijus Nalevaika). Koncepciją sudaro du, atrodytų, skirtingi dėmenys, tačiau iš esmės atliepiantys pačią kūrybos prigimtį: kiekvienas kūrėjas, siekdamas perteikti savo mintis ir jausmus, visada turi aiškų tikslą (kryptį), o kurdamas susiduria su iššūkiais: kaip, kokiais būdais, kokiomis priemonėmis įgyvendinti savo sumanymą.
Nuo 2006-ųjų, Lietuvoje kas dvejus metus rengiamas akvarelės forumas „Baltijos tiltai“ (tarptautinė atrankinė-konkursinė paroda ir ją lydintys renginiai: personalinės ir jungtinės parodos, konferencija, meistriškumo pamokos, diskusijos ir kt.) tęsia 1968–2001 m. Rygoje organizuotų akvarelės trienalių tradicijas. Kaskart bienalės motto būna vis kitas, tačiau pagrindinis reikalavimas išlieka – meistrystė. Jokioje kitoje vaizduojamojo meno srityje ši sąlyga nėra tokia svarbi, kaip akvarelėje – be meistriškumo, profesionalumo, kasdienio darbo įgūdžių eksperimentai liks beverčiai.
Nors šiuolaikinės akvarelės, kaip ir kitų meno reiškinių, neaplenkia permainos – ją veikia žanrų ir raiškos būdų kaita, juntama naujų technologijų įtaka, tačiau kaip seniausia tapybos technika, kuri buvo žinoma dar senovės Egipte (ant papiruso vaizduotos scenos iš mirusiųjų gyvenimo), akvarelė iš esmės turi tik dvi raiškos priemones – vandenį ir pigmentinius dažus. Todėl menotyrininkė Kristina Stančienė, aptardama 2010-ųjų bienalę, kėlė aktualų klausimą: „Kas yra šiuolaikinė akvarelė: tolydi tradicijų tąsa, ar novatoriška, aktuali kūrybos forma?“ („Dailė“, 2010/2). Tai tebėra aktualu ir vis aktualiau, nes sparčiai kintantis naujųjų technologijų, raiškos galimybių ir medijų pasaulis nenoriai dalijasi erdve su klasika, tradicija, tęstinumu, akvarelės menu, kurio kūryba reikalauja kruopštumo ir ilgo darbo. Greitas rezultatas ir greitasis vartojimas yra mūsų laikų ženklas, todėl akvarelės menas iš tiesų susiduria su rimtais iššūkiais, o menininkams atsiveria naujos kryptys. Kaip nūdienos sumaištyje atrasti ryšį su klasikinės akvarelės tradicija, o gal jo atsisakyti saviraiškos ir inovacijų vardan?
Ankstesnėse „Baltijos tiltų“ bienalėse gvildentas temas („Rezonansas“, „Sąsajos“, „Gelmė“) pratęsia šiųmetė „Krypčių ir iššūkių“ tema, taip pat akcentuojanti galimybę specifinėmis akvarelės raiškos priemonėmis atliepti į meno ir pasaulio kaitą. Siekdami, kad akvarelė išsaugotų savo prigimtį ir išliktų aktuali bei šiuolaikiška, 6-osios „Baltijos tiltų“ bienalės organizatoriai išskyrė dvi konkurso kategorijas: kūrinius, kuriuose atsiveria erdvė akvarelės eksperimentams ir ieškojimams (abstraktūs, didelių arba nestandartinių formatų kūriniai) ir klasikinę akvarelę, kurioje laikomasi žanro grynumo (portretas, urbanistinis ar marinistinis kūrinys, gamtos peizažas, natiurmortas).
Didžiąją atrankinės parodos dalį sudaro pirmosios kategorijos darbai – abstrakčios, dažniausiai ekspresyvios gamtos kaitos įkvėptos akvarelės. Jose dominuoja ne siužetas ar pasakojimas, o vaizdiniai, akcentuojant akvarelės raiškos priemonių galimybes – nuo skaidraus liejimo a’la prima (Voldemaras Barakauskas, Irena Breivienė, Muriel Buthier-Chartrain, Benjaminas Jenčius, Lena Johanson Fahlen, Eleny Kasemets, Ann Larsson Dahlin, Baiba Priedite, Nijolė Vilutienė, Joanna Zajac-Slapnicar), tapybiško pastozinio gesto (Frederike Graben, Dainis Gudovskis, Irida Lazdina, Anita Meldere, Violeta Rudinskaitė-Juodzevičienė, Janis Spalvinš, Vytautas Steponavičius), dekoratyvaus, apgalvoto ženklų komponavimo (Nikola Dimitrov, Ritva Lindberg, Dalia Čistovaitė) iki konceptualių sprendimų (Rimvydas Mulevičius, Mall Paris, Vidmantas Zarėka). Kai kurie autoriai nevengia abstrakčias kompozicijas papildyti figūrų fragmentais ar peizažo elementais (Marju Bormeister, Luisy Kondurova, Virginija Laužadienė, Eglė Lipeikaitė, Eva Lissinger, Valerija Medelinskienė, Tuuli Puhvel, May Hege Rygel, Girmantas Rudokas, Heli Sammalisto, Elma Šturmaitė, Kulli Tael), todėl griežtos takoskyros tarp abiejų bienalės organizatorių numatytų kategorijų nubrėžti negalėtume. Tik vienas kitas autorius pernelyg nenutolsta nuo tradicinių žanrų – natiurmorto (Ramunė Kmieliauskaitė), peizažo (Marion Niessing, Kazimierz Twardowski, Saulė Urbanavičiūtė) ar figūrinės kompozicijos (Radu Dumitrescu).
Nors bienalės „Baltijos tiltai“ rengėjai siekia aktualizuoti klasikinės akvarelės tradicijas ir patirtį, reikia pripažinti, kad šiandien akvarelė nebėra ir, ko gero, nebebus tokia, kokia buvo XVIII ar XX a., kuomet turėjusi gana aiškiai apibrėžtas žanrų ir siužetų ribas (portretas, peizažas, natiurmortas), buvo suvokiama ne tiek kaip savarankiška kūrybos sritis, kiek būsimų įvairių sričių kūrinių priemonė (eskizai ar etiudai). Stebint akvarelės raidos tendencijas jau dešimtmetį (2006–2016 m.) vykstančiose bienalėse akivaizdu, kad šiandien ši tapybos sritis labiau orientuota į nūdienio meno aktualijas, gvildenant nuo gyvenimo realijų neatsiejamas filosofines ir egzistencines temas, gilinantis į ekologines problemas. Taigi „Baltijos tiltų“ istorija byloja, kad šiandien akvarelė – ne marginalinė tapybos atmaina, o plati ir kitoms meno sritims lygiavertė kūrybos erdvė. Tik ją pasirinkęs menininkas „pasmerktas“ siekti meistrystės, antraip akvarelė tebus vanduo ir dažai...
Tradiciškai 6-ojoje tarptautinėje akvarelės bienalėje „Baltijos tiltai. 2016. Kryptys ir iššūkiai“ dalyvauja visų aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusių valstybių dailininkai. Smagu, kad kasmet atsiranda naujų autorių: šiemet be Lietuvos, Latvijos, Estijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Norvegijos akvarelininkų dalyvauja Prancūzijos ir Rumunijos menininkai. Pagrindinei parodai tarptautinė komisija atrinko 61 autorių. Didžiąją dalį sudaro lietuviai. Tarp dalyvių rasime ir dalyvaujančiųjų nuo pirmosios „Baltijos tiltų“ bienalės.
CHALLENGES AND DIRECTIONS
Dr. Danutė Zovienė
DIRECTIONS AND CHALLENGES – this topic was suggested by the organisers of the 6th International Watercolour Biennial Baltic Bridges (coordinated by Eugenijus Nalevaika). The concept consists of two almost different components, however, it reflects the nature of art: every artist tries to convey own ideas and emotions with a clear goal in mind (a direction), but faces challenges in the creative process, such as finding how and by what means the idea can be realised.
The bi-annual watercolour forum Baltic Bridges (international juried exhibition and concomitant events: personal and group exhibitions, a conference, workmanship classes, discussions, etc.) held years in Lithuania since 2006 continues the traditions of watercolour triennials held in Riga from 1968 till 2001. Every time the biennial has a different motto, however, the main requirement remains the same – workmanship. Unlike other visual arts, watercolour demands for workmanship, professionalism, and skills gained through daily practice; experiments are of little value here.
Currently, watercolour, as other art forms of art, cannot escape changes. It is influenced by alterations in genres and ways of expression, by new technologies. Watercolour is one of the oldest techniques of painting, known since ancient Egypt (watercolour on papyrus portrayed scenes from the lives of the dead). Watercolour in essence has only two components – water and pigments. Therefore, art critic Kristina Stančienė, while speaking of the biennial of 2010, raised and important question: “What is contemporary watercolour – the continuum of traditions or an innovative form of art?” (Dailė 2010/2). The question remains and becomes more relevant as the rapidly changing technologies, ways of expression, the world of media unwillingly share the space with the classic, traditions, continuity, thoroughness and long hours of work required by the watercolour. Quick results and consumerism is the signature of the life we live now; therefore, watercolour faces great challenges and the artists see new directions. How to find the connection with classical watercolour traditions in today’s frantic world, or should they be abandoned in favour of self-expression and innovation?
Previous Baltic Bridges Biennial topics (“Resonance”, “Connections”, “Depth”) are continued by this year’s “Directions and challenges”. It accentuates the opportunity of the specific watercolour expression to resonate towards art and the changing world. Seeking that watercolour would stay relevant without losing its character, the organisers of the 6th Biennial Baltic Bridges have arranged two categories of contest for the participants: art pieces representing the experiments with watercolour (abstract, large or non-standard format art pieces) and the classic watercolour which abides by the pureness of the genre (portrait, urban, marinescape, landscape, still life).
A large part of the juried exhibition consists of the first category art works – abstract (usually expressionistic) watercolours inspired by nature. They are dominated not by subject or story but by visuals, accentuating the possibilities of watercolour, like a clear pour a‘la prima (Voldemaras Barakauskas, Irena Breivienė, Muriel Buthier-Chartrain, Benjaminas Jenčius, Lena Johanson Fahlen, Eleny Kasemets, Ann Larsson Dahlin, Baiba Priedite, Nijolė Vilutienė, Joanna Zajac-Slapnicar), wide dabs in pastose style (Frederike Graben, Dainis Gudovskis, Irida Lazdina, Anita Meldere, Violeta Rudinskaitė-Juodzevičienė, Janis Spalvinš, Vytautas Steponavičius), decorative and deliberate composition of signs (Nikola Dimitrov, Ritva Lindberg, Dalia Čistovaitė) to conceptual decisions (Rimvydas Mulevičius, Mall Paris, Vidmantas Zarėka). Some authors do not hesitate to include fragments of figures or elements of landscape into abstract compositions (Marju Bormeister, Luisy Kondurova, Virginija Laužadienė, Eglė Lipeikaitė, Eva Lissinger, Valerija Medelinskienė; Tuuli Puhvel, May Hege Rygel, Girmantas Rudokas, Heli Sammalisto, Elma Šturmaitė, Kulli Tael); therefore, there cannot be a strict division between the two categories of the biennial. Only a few authors do not stray off of the traditional genres – still life (Ramunė Kmieliauskaitė), landscape (Marion Niessing, Kazimierz Twardowski, Saulė Urbanavičiūtė) and figure composition (Radu Dumitrescu).
Even though the organisers of the Biennial Baltic Bridges strive to make the traditions of watercolour relevant, it has to be admitted that watercolour is not and will not be as it was in the 18th or 20th centuries, when it had clear boundaries of genre and subject (portrait, landscape, still life), when it was not regarded as an independent form of art but more as an sketch, an etude for future artworks of different styles. Therefore, looking at the tendencies of watercolour development in the biennials of the last decade (2006-2016), it is clear that nowadays this form of painting is orientated towards the actualities of current life, ventilates philosophical and existential topics that cannot be separated from the realities of life, and goes deep into ecological issues. The history of Baltic Bridges testifies that watercolour is not a marginal strain of painting but a wide space of creativity in the same ranks with any other form of art. However, the artist who had chosen watercolour is “doomed” to seek workmanship; otherwise it will only be water and pigments.
Traditionally, the participants of the 6th Biennial Baltic Bridges come from all countries around the Baltic Sea. This year the participants come from Lithuania, Latvia, Estonia, Denmark, Sweden, Finland, Poland, Germany, Russia, and also from France and Romania. Among the 61 authors selected by the international jury the majority are Lithuanian watercolour painters. There are also painters who have participated since the first Biennial Baltic Bridges. We are also happy to welcome new artists.
Didžiulis dėkui nuotraukų autoriui p. Antanui. Great "thank you" to the author of photos Mr. Antanas.
6-oji tarptautinė akvarelės bienalė
BALTIJOS TILTAI. 2016. KRYPTYS IR IŠŠŪKIAI
atidarymų programa
5-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai. 2014. Rezonansas“ Grand Prix laureatės
Marijos Schleiner (Vokietija) personalinė paroda „Rojus statomas“
Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas, A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas
Atidarymas: 2016 m. spalio 13 d., ketvirtadienį, 16 val.
Paroda veiks iki 2016 m. lapkričio 5 d.
Tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai. 2016“ pagrindinė konkursinė paroda „Kryptys ir iššūkiai“
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16, Kaunas
Atidarymas: 2016 m. spalio 13 d., ketvirtadienį, 18 val.
Paroda veiks iki 2016 m. lapkričio 20 d.
Ispanijos dailininkų Nono Garcios akvarelės paroda „Efemeriškos erdvės“ ir
Jose Antonio `Torregar` paroda „Memento Mori“
Galerija „Meno forma“, Savanorių pr. 166, Kaunas
Atidarymas: 2016 m. spalio 14 d., penktadienį, 14 val.
Paroda veiks iki 2016 m. lapkričio 5 d.
Trondo Einaro Solbergo Indsetvikeno (Norvegija) personalinė akvarelės paroda „Virtuvė su vaizdu“
Galerija „Balta“, M. Valančiaus g. 21, Kaunas
Atidarymas: 2016 m. spalio 14 d., penktadienį, 16 val.
Paroda veiks iki 2016 m. lapkričio 5 d.
Lietuvos akvarelės meistro Antano Visockio (Šiauliai) personalinė paroda „Akvarelinės variacijos“
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5, Kaunas
Atidarymas: 2016 m. spalio 14 d., penktadienį, 20 val.
Paroda veiks iki 2016 m. lapkričio 5 d.
Grupės AQUA 12 paroda „Akvarelės tvarumas“, skirta akvarelės maestro
. Urbanavičiaus (1931–2008) atminimui
VšĮ „Girstučio“ kultūros ir sporto centras, Kovo 11-osios g. 26, Kaunas
Atidarymas: 2016 m. spalio 15 d., šeštadienį, 15 val.
Paroda veiks iki 2016 m. lapkričio 20 d.
____________________________________________________________________________________
6th International Watercolour Biennial
BALTIC BRIDGES. 2016. CHALLENGES AND DIRECTIONS
the programme of openings
16:00, October 13, 2016 / Thursday /
Paradise – in construction. Solo exhibition by Maria Schleiner (Germany),
he grand prix winner of the 5th International Watercolour Biennial Baltic Bridges 2014: Resonances.
Justinas Vienožinskis Faculty of Arts of Kaunas College, 27 A. Mackevičiaus str., Kaunas
18:00, October 13, 2016 / Thursday /
Challenges and directions: the main juried exhibition of international watercolour biennial Baltic Bridges 2016.
The National M. K. Čiurlionis Art Museum Picture Gallery, 16 K. Donelaicio str., Kaunas.
14:00, October 14, 2016 / Friday /
Solo exhibitions: Ephemeral Spaces by Nono García and Memento Mori by Jose Antonio `Torregar` (Spain).
The Meno Forma Gallery, 166 Savanorių Avenue, Kaunas
16:00, October 14, 2016 / Friday /
A kitchen with a view. Solo exhibition by Trond Einar Solberg Indsetviken (Norway)
The Balta Gallery, 21 M. Valanciaus str., Kaunas
20:00, October 14, 2016 / Friday /
Variations of watercolour. Solo exhibition by Lithuanian watercolour master Antanas Visockis (Šiauliai)
Kaunas State Philharmonic Society, 5 L. Sapiegos str., Kaunas
15:00, October 15, 2016 / Saturday /
Sustainability of watercolour. Watercolour exhibition of the AQUA 12 Artist Group
in memoriam maestro E. Urbanavičius (1931-2008)
The Girstutis Sport and Culture Centre, 26 Kovo 11th str., Kaunas
BALTIJOS TILTAI. 2016. KRYPTYS IR IŠŠŪKIAI
atidarymų programa
5-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai. 2014. Rezonansas“ Grand Prix laureatės
Marijos Schleiner (Vokietija) personalinė paroda „Rojus statomas“
Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas, A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas
Atidarymas: 2016 m. spalio 13 d., ketvirtadienį, 16 val.
Paroda veiks iki 2016 m. lapkričio 5 d.
Tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai. 2016“ pagrindinė konkursinė paroda „Kryptys ir iššūkiai“
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16, Kaunas
Atidarymas: 2016 m. spalio 13 d., ketvirtadienį, 18 val.
Paroda veiks iki 2016 m. lapkričio 20 d.
Ispanijos dailininkų Nono Garcios akvarelės paroda „Efemeriškos erdvės“ ir
Jose Antonio `Torregar` paroda „Memento Mori“
Galerija „Meno forma“, Savanorių pr. 166, Kaunas
Atidarymas: 2016 m. spalio 14 d., penktadienį, 14 val.
Paroda veiks iki 2016 m. lapkričio 5 d.
Trondo Einaro Solbergo Indsetvikeno (Norvegija) personalinė akvarelės paroda „Virtuvė su vaizdu“
Galerija „Balta“, M. Valančiaus g. 21, Kaunas
Atidarymas: 2016 m. spalio 14 d., penktadienį, 16 val.
Paroda veiks iki 2016 m. lapkričio 5 d.
Lietuvos akvarelės meistro Antano Visockio (Šiauliai) personalinė paroda „Akvarelinės variacijos“
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5, Kaunas
Atidarymas: 2016 m. spalio 14 d., penktadienį, 20 val.
Paroda veiks iki 2016 m. lapkričio 5 d.
Grupės AQUA 12 paroda „Akvarelės tvarumas“, skirta akvarelės maestro
. Urbanavičiaus (1931–2008) atminimui
VšĮ „Girstučio“ kultūros ir sporto centras, Kovo 11-osios g. 26, Kaunas
Atidarymas: 2016 m. spalio 15 d., šeštadienį, 15 val.
Paroda veiks iki 2016 m. lapkričio 20 d.
____________________________________________________________________________________
6th International Watercolour Biennial
BALTIC BRIDGES. 2016. CHALLENGES AND DIRECTIONS
the programme of openings
16:00, October 13, 2016 / Thursday /
Paradise – in construction. Solo exhibition by Maria Schleiner (Germany),
he grand prix winner of the 5th International Watercolour Biennial Baltic Bridges 2014: Resonances.
Justinas Vienožinskis Faculty of Arts of Kaunas College, 27 A. Mackevičiaus str., Kaunas
18:00, October 13, 2016 / Thursday /
Challenges and directions: the main juried exhibition of international watercolour biennial Baltic Bridges 2016.
The National M. K. Čiurlionis Art Museum Picture Gallery, 16 K. Donelaicio str., Kaunas.
14:00, October 14, 2016 / Friday /
Solo exhibitions: Ephemeral Spaces by Nono García and Memento Mori by Jose Antonio `Torregar` (Spain).
The Meno Forma Gallery, 166 Savanorių Avenue, Kaunas
16:00, October 14, 2016 / Friday /
A kitchen with a view. Solo exhibition by Trond Einar Solberg Indsetviken (Norway)
The Balta Gallery, 21 M. Valanciaus str., Kaunas
20:00, October 14, 2016 / Friday /
Variations of watercolour. Solo exhibition by Lithuanian watercolour master Antanas Visockis (Šiauliai)
Kaunas State Philharmonic Society, 5 L. Sapiegos str., Kaunas
15:00, October 15, 2016 / Saturday /
Sustainability of watercolour. Watercolour exhibition of the AQUA 12 Artist Group
in memoriam maestro E. Urbanavičius (1931-2008)
The Girstutis Sport and Culture Centre, 26 Kovo 11th str., Kaunas
SAVANORIAI
kolektyvinė festivalio KAUNAS PHOTO autorių fotografijų paroda
Vieta : galerija "Meno forma"
Laikas : nuo 2016 m. rugsėjo 14 iki spalio 8 d.
Atidarymas vyks : 2016 m. rugsėjo 14 d., trečiadienį, 17 val.
Galerijos darbo laikas:
II - V 12- 18 val.,
VI 12 - 16 val.,
VII ir I - nedirba
Parodoje pristatomos
Amerikos lietuvio Dariaus Kuzmicko,
Mindaugo Kavaliausko,
Sergiy Lebedynskyy (Ukraina/Vokietija)
Henrik Duncker (Suomija),
The Caravan gallery (Jan Williams ir Chris Teasdale, JK),
Mariusz Forecki (Lenkija)
fotografijos, sukurtos Savanorių prospekte, Kaune.
Kūrybinis projektas apie Savanorių prospektą KAUNAS PHOTO festivalyje užgimė dar 2009 m., meninei rezidencijai pakvietus buvusį kaunietį fotomenininką Darių Kuzmicką. Šis pasitelkė archajišką Camera Obscura techniką ir judriausios miesto gatvės vaizdus perkėlė į pastatų interjerus serijoje „Camera Obscura. Savanoriai“. Tęsdamas Savanorių prospekto tyrinėjimus 2016 m. programos „Flâneur – Naujieji Urbanistiniai Naratyvai“ metu fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO į menines rezidencijas pakvietė fotomenininkus Sergiy’ų Lebedynskyy’į (Ukraina / Vokietija), Henriką Dunckerį (Suomija), Mariuszą Foreckį (Lenkija) ir „The Caravan Gallery“ menininkus, Chrisą Teasdale’ą bei Janą Williamsą (Didžioji Britanija). Skirtingos svečių kūrybinės technikos ir nešališkos įžvalgos – puikus būdas visapusiškai atskleisti ilgiausios miesto gatvės kasdienybę.
Festivalio svečiai netruko pastebėti, jog Savanorių prospektas – kontrastingas, nepasiduodantis apibendrinimams. Jis judrus ir sykiu ištuštėjęs, apleistas ir modernus, keliantis nuobodulį ir susižavėjimą. Socialinės fotografijos atstovas M. Foreckis savo serijoje „Kaunas. Savanorių prospektas street“ miesto pulsą matavo prospektu zujančiame viešajame transporte. Pasak jo, „žvelgdamas į praeivių ar miesto transporto keleivių veidus matai, kad jų čia nėra“ – žmonės paskendę savo mintyse, darbuose, muzikoje, socialiniuose tinkluose... Retam miestiečiui į galvą šautų mintis ramiai pasivaikščioti Savanorių prospektu, kuriuo kiekvienas skuba savo tikslo link. Tuo tarpu britų duetas „The Caravan Gallery“ projekte „Gatvės vaizdas“ įdėmiai įsižiūrėjo į šią kasdienybės sceną, iš žmonių, namų, biurų margumyno išskyrė dėmesio vertas detales. H. Dunckeris ne tik fiksavo pastatų geometrijos žaismą, bet ir ėmėsi dokumentuoti aplinkinėse parduotuvėse ar verslo įmonėse rastus daiktus, svečio akiai neįprastus objektus, pasakojančius apie kasdienius žmonių poreikius bei ilgiausios Kauno gatvės inspiruotas fantazijas. Lietingą 2015 m. lapkritį Kaune viešėjęs S. Lebedynskyy’is ėmėsi dokumentuoti istorinio perėjimo nuo sovietmečio prie Vakarų kultūros pėdsakus, ieškoti kontrastų, kurių Savanorių prospekte apstu. Pasitelkęs analoginę nespalvotą fotografiją ir sovietinį fotopopierių menininkas savo fotografijas suasmenina, serijoje „Pagrindinės gatvės kronikos“ kuria ne atvaizdus, bet prisiminimus. Projekto sumanytojo Mindaugo Kavaliausko darbuose – Savanorių ir Taikos prospektų sankryžos kronika, kurioje užfiksuoti ne tik neretai pasitaikantys eismo įvykiai ar metams bėgant besikeičiančios reklaminės iškabos. Naująsias Savanorių prospekto istorijas pasakojančios fotografijos bus rodomos ne tik galerijoje „Meno forma“, bet ir pristatomos Rotušės aikštėje, kur rezidentų darbai žiūrovus pasitiks interaktyvios instaliacijos pavidalu – šia paroda bus galima vaikščioti, ant jos sėdėti, o naktį fotografiniai kubai užsižiebs drauge su miesto žiburiais.
Daugiau informacijos apie festivalį Kaunas Photo
Savanoriu prospekto pasakojimai - galerijoje "Meno forma" (www.15min.lt, publikuota: 2016 m. rugsėjo 14 d. 09:55)
Ekspozicija Rotušės aikštėje ir paroda "Meno formoje" (www.15min.lt, publikuota: 2016 m. rugsėjo 30 d. 22:30)
DIFFERENT ECHOES // SKIRTINGI AIDAI
Vieta : galerija "Meno forma"
Laikas: paroda veikė iki 2016 m. rugsėjo 9 d.
Atidarymas vyko : 2016 m. rugpjūčio 12 d., 18 val.
Parodos dalyviai // Participants of the Exhibition:
Nikola Dimitrov, Friedhelm Falke, Ekkehard Neumann, Sigrún Ólafsdóttir, Elly Valk-Verheijen,
Annette Wesseling
Atidaryme 2016 m. rugpjūčio 12 d., 18 val. dalyvavo JE Vokietijos ambasadorė Lietuvoje ponia Jutta Schmitz.
Taip pat buvo galimybė susitikti su menininkais iš Vokietijos - parodoje eksponuojamų kūrinių autoriais.
Paroda "Different Echoes" (Skirtingi aidai) - tai tarptautinio kūrybinio bendradarbiavimo projekto BE SIENU / WITHOUT BORDERS dalis. Projektas iš dalies finansuojamas Kauno miesto savivaldybės programos INICIATYVOS KAUNUI, LIETUVOS KULTŪROS TARYBOS ir IFA lėšomis.
<<>>
The exhibition DIFFERENT ECHOES is a part of an international creative collaboration project WITHOUT WORDERS. The project is partly financed by fund of Kaunas City Municipality programm INITIATYVES FOR KAUNAS, LITHUANIAN COUNCIL FOR CULTURE and IFA.
<<>>
Aidas arba aidėjimas yra tuomet, kai garso bangos atspindys išsitęsia tiek, kad pradedamas girdėti kaip atskiras garsas. Aidėjimas yra skirtingų kūnų rezonansas. Šie du terminai – aidas ir aidėjimas – labai taikliai atspindi šios grupinės šešių autorių Nikola Dimitrov, Friedhelm Falke, Ekkehard Neumann, Sigrún Ólafsdóttir, Elly Valk-Verheijen ir Annette Wesseling parodos esmę. Bendro projekto idėja pradėjo formuotis keturių šios grupės autorių parodos, surengtos studijoje sename tabako fabrike (Alte Tabakfabrik ) Heusweiler/Saarland’eo mieste 2016-ųjų pavasarį metu. Ši nedidelė, savotiškai neoficiali Nikola Dimitrov’o, Friedhelm’o Falke’s, Ekkehard’o Neumann’o ir Sigrún Ólafsdóttir paroda suformavo reikšmingą bendrą pagrindą, kurį vėliau papildė Elly Valk-Verheijen ir Annette Wesseling. Kalbant akustikos terminais “šeši aidai nuskambėjo vienas virš kito ir ir ėmė rezonuoti vienu dažniu”. Kiekviena kompozicija, būdama išgrynintos spalvos ir formos, kuria savitą pasakojimą, tačiau ir visi kūriniai, ir pasakojimai tuo pat metu yra glaudžiai susiję. Dialogas prasideda tiesiog stebint meno kūrinius. Daugybė teigiamų atsiliepimų paskatino menininkus plėtoti parodos idėją, tęsti ją naujame kontekste ir ieškoti naujų erdvių ekspozicijoms. Jau suplanuoti 2016 ir 2017 metų parodos pristatymai galerijose, kurios pasižadėjo suteikti patalpas ir dalytis atgarsiais apie „Skirtingus aidus“: galerijoje „Am Hawerkamp” Münsteryje, meno muziejuje Gelsenkirchene, muziejuje Sankt Wendel ir and the Gallery Fetzer’io galerijoje. Paroda “Diferrent Echoes // Skirtingi aidai” Kauno galerijoje “Meno forma” – tai tarptautinio kūrybinio bendradarbiavimo projekto “Be sienų”, iš dalies finansuojamo Lietuvos kultūros tarybos ir Kauno miesto savivaldybės lėšomis, dalis. Paroda pristatoma bendradarbiaujant su Vakarų Vokietijos dailininkų sąjunga, projektą remia Institut fur Auslandsbeziehungen (Ifa).
<<>>
An echo or reverberation occurs when reflections of a sonic wave are delayed to a degree that the sound is perceptible as a separate auditory event. A reverberation is the resonance of a body with another body. The two terms, echo and resonance, very aptly reflect the essence of the joint exhibition project of Nikola Dimitrov, Friedhelm Falke, Ekkehard Neumann, Sigrún Ólafsdóttir, Elly Valk-Verheijen and Annette Wesseling. The idea of joint projects came about during a studio exhibition of four artists from this group at the Alte Tabakfabrik in Heusweiler/Saarland in spring 2016. This small, somewhat informal exhibition of Nikola Dimitrov, Friedhelm Falke, Ekkehard Neumann and Sigrún Ólafsdóttir revealed significant common ground, which is further complemented by Elly Valk-Verheijen and Annette Wesseling. Or, translated into the language of acoustics: “six echoes superimposed upon another and resonating in a mutual frequency”. Reduced in colour and form, each position develops an own differentiated language and at the same time refers to the other positions. A discourse emerging directly from the viewing of the works. The extremely positive responses to this exhibition gave rise to the idea to let this artistic exchange continue to resound, to extend it to a new exhibition context and put it up for discussion. For 2016 and 2017 exhibitions are already being planned to be staged in a number of institutions which have committed themselves to giving room and resonance to the project “Different Echoes”: The municipal gallery Meno Forma in Kaunas (Lithuania), the exhibition hall Am Hawerkamp in Münster, the Kunstmuseum Gelsenkirchen, Museum Sankt Wendel and the Gallery Fetzer.
<<>>
Paroda veikė iki 2016 m. rugsėjo 9 d.
Atidarymas 2016 m. rupjūčio 12 d., penktadienį, 18 val.
Daugiau informacijos tel. 8 698 01667
Vieta : galerija "Meno forma"
Laikas: paroda veikė iki 2016 m. rugsėjo 9 d.
Atidarymas vyko : 2016 m. rugpjūčio 12 d., 18 val.
Parodos dalyviai // Participants of the Exhibition:
Nikola Dimitrov, Friedhelm Falke, Ekkehard Neumann, Sigrún Ólafsdóttir, Elly Valk-Verheijen,
Annette Wesseling
Atidaryme 2016 m. rugpjūčio 12 d., 18 val. dalyvavo JE Vokietijos ambasadorė Lietuvoje ponia Jutta Schmitz.
Taip pat buvo galimybė susitikti su menininkais iš Vokietijos - parodoje eksponuojamų kūrinių autoriais.
Paroda "Different Echoes" (Skirtingi aidai) - tai tarptautinio kūrybinio bendradarbiavimo projekto BE SIENU / WITHOUT BORDERS dalis. Projektas iš dalies finansuojamas Kauno miesto savivaldybės programos INICIATYVOS KAUNUI, LIETUVOS KULTŪROS TARYBOS ir IFA lėšomis.
<<>>
The exhibition DIFFERENT ECHOES is a part of an international creative collaboration project WITHOUT WORDERS. The project is partly financed by fund of Kaunas City Municipality programm INITIATYVES FOR KAUNAS, LITHUANIAN COUNCIL FOR CULTURE and IFA.
<<>>
Aidas arba aidėjimas yra tuomet, kai garso bangos atspindys išsitęsia tiek, kad pradedamas girdėti kaip atskiras garsas. Aidėjimas yra skirtingų kūnų rezonansas. Šie du terminai – aidas ir aidėjimas – labai taikliai atspindi šios grupinės šešių autorių Nikola Dimitrov, Friedhelm Falke, Ekkehard Neumann, Sigrún Ólafsdóttir, Elly Valk-Verheijen ir Annette Wesseling parodos esmę. Bendro projekto idėja pradėjo formuotis keturių šios grupės autorių parodos, surengtos studijoje sename tabako fabrike (Alte Tabakfabrik ) Heusweiler/Saarland’eo mieste 2016-ųjų pavasarį metu. Ši nedidelė, savotiškai neoficiali Nikola Dimitrov’o, Friedhelm’o Falke’s, Ekkehard’o Neumann’o ir Sigrún Ólafsdóttir paroda suformavo reikšmingą bendrą pagrindą, kurį vėliau papildė Elly Valk-Verheijen ir Annette Wesseling. Kalbant akustikos terminais “šeši aidai nuskambėjo vienas virš kito ir ir ėmė rezonuoti vienu dažniu”. Kiekviena kompozicija, būdama išgrynintos spalvos ir formos, kuria savitą pasakojimą, tačiau ir visi kūriniai, ir pasakojimai tuo pat metu yra glaudžiai susiję. Dialogas prasideda tiesiog stebint meno kūrinius. Daugybė teigiamų atsiliepimų paskatino menininkus plėtoti parodos idėją, tęsti ją naujame kontekste ir ieškoti naujų erdvių ekspozicijoms. Jau suplanuoti 2016 ir 2017 metų parodos pristatymai galerijose, kurios pasižadėjo suteikti patalpas ir dalytis atgarsiais apie „Skirtingus aidus“: galerijoje „Am Hawerkamp” Münsteryje, meno muziejuje Gelsenkirchene, muziejuje Sankt Wendel ir and the Gallery Fetzer’io galerijoje. Paroda “Diferrent Echoes // Skirtingi aidai” Kauno galerijoje “Meno forma” – tai tarptautinio kūrybinio bendradarbiavimo projekto “Be sienų”, iš dalies finansuojamo Lietuvos kultūros tarybos ir Kauno miesto savivaldybės lėšomis, dalis. Paroda pristatoma bendradarbiaujant su Vakarų Vokietijos dailininkų sąjunga, projektą remia Institut fur Auslandsbeziehungen (Ifa).
<<>>
An echo or reverberation occurs when reflections of a sonic wave are delayed to a degree that the sound is perceptible as a separate auditory event. A reverberation is the resonance of a body with another body. The two terms, echo and resonance, very aptly reflect the essence of the joint exhibition project of Nikola Dimitrov, Friedhelm Falke, Ekkehard Neumann, Sigrún Ólafsdóttir, Elly Valk-Verheijen and Annette Wesseling. The idea of joint projects came about during a studio exhibition of four artists from this group at the Alte Tabakfabrik in Heusweiler/Saarland in spring 2016. This small, somewhat informal exhibition of Nikola Dimitrov, Friedhelm Falke, Ekkehard Neumann and Sigrún Ólafsdóttir revealed significant common ground, which is further complemented by Elly Valk-Verheijen and Annette Wesseling. Or, translated into the language of acoustics: “six echoes superimposed upon another and resonating in a mutual frequency”. Reduced in colour and form, each position develops an own differentiated language and at the same time refers to the other positions. A discourse emerging directly from the viewing of the works. The extremely positive responses to this exhibition gave rise to the idea to let this artistic exchange continue to resound, to extend it to a new exhibition context and put it up for discussion. For 2016 and 2017 exhibitions are already being planned to be staged in a number of institutions which have committed themselves to giving room and resonance to the project “Different Echoes”: The municipal gallery Meno Forma in Kaunas (Lithuania), the exhibition hall Am Hawerkamp in Münster, the Kunstmuseum Gelsenkirchen, Museum Sankt Wendel and the Gallery Fetzer.
<<>>
Paroda veikė iki 2016 m. rugsėjo 9 d.
Atidarymas 2016 m. rupjūčio 12 d., penktadienį, 18 val.
Daugiau informacijos tel. 8 698 01667
Atidarymo momentus ir eksponatus parodoje fiksavo vienas iš projekto dalyvių - Nikola Dimitrov (Vokietija).
Apie parodą rašo "Kauno diena": Menininkų darbuose – rezonuojančių garsų tyla
|
NOTES ON TOMORROW // RYTOJAUS UŽRAŠAI
- tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo projekto „CreArt“ paroda. Vieta : galerija "Meno forma". Laikas: iki rugpjūčio 10 d. Šioje parodoje savo kūrinius eksponuoja 21 kūrėjas, tarp jų – keturi iš Lietuvos. Šių metų kolektyvinė paroda labai įvairiapusiška, netgi kontroversiška. Konfliktas – raktinis bendros parodos žodis, mat situacijos, sukurtos ir pasakojamos visuose kūrėjų darbuose, yra ypač dvipusiškos. „Šios bendros istorijos personažai kalba apie dichotomiją – savotišką pasidalijimą į dvi tarpusavyje sunkiai derančias grupes: didelis ir mažas konfliktas, vizualus laviravimas tarp istorijos ir fantastikos elementų, santykis tarp stebėtojo ir stebimų objektų, kontempliacija ir kūrimas, informacijos tinklai ir iš pažiūros atsitiktiniai įvykiai, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių vertybės – noras atrasti, keisti kažką už horizonto ir netgi pabėgėlių kasdienybė“, – taip būsimą parodą apžvelgia parodos koordinatorė Luisa Santos. Menininkus nuolat lydi jausmas, kad kyla noras patirti kažką naujo, tačiau tuo pat metu neapleidžia nostalgija praeičiai. Anot koordinatorės, konfliktas tarp istorijos ir atminties, tarp informacijos tinklų skaitmeninėje eroje ir poreikio asmeniniams tinklams ir komunikacijai – įprastas socialinis laukas peržengia geografines sienas, tačiau aiškiai deklaruoja apie tai, kad rytojus kol kas negali būti suvoktas, bet gali būti įsivaizduojamas skirtingais, pozityviais būdais. Panašiai tarptautinę parodą pristato ir menotyrininkas, doc. dr. Remigijus Venckus: „Meno kūrinys – tai lyg užrašas ateičiai. Jis visiškai asmeniškas, o jo reikšmė labai subjektyviai išskleista, o galbūt ir iškreipta. Todėl meno kūrinys, kartodamas jau žinomus naratyvus, net rytdieną paverčia personalinės mitologijos savastimi“. Didžioji „CreArt“ europinės parodos atidarymo diena pateiks nemažai staigmenų menininkams, kūrėjams ir miesto svečiams. Lankytojus džiugins ne tik vizualiniai, betir garsiniai eksperimentai. Vienas iš jų – Sebastian Six iš menininkų kolektyvo FAXEN. Jo garso pasirodymas SIXBUS – gyvų ir elektroninių garsų tyrimo rezultatas, išgaunamas eksperimentuojant su fiziniais garso elementais. Tarptautinės „CreArt“ parodos Kaune dalyviai: Ricardo Gonzaléz; Jorge Peligro; Eva Pacalova; Katerina Drzkova; Marija Marcelionytė-Paliukė; Marija Šnipaitė; Davor Sanvincenti; Jelena Bando; Nita Mocanu; Carolina Grilo Santos; Kovács Kinga; Fodor Zsuzsanna; Stine Bråthen; Georg Pinteritsch; FAXEN Art Collective; Stefano Bucciero; Tvrtko Buric; Povilas Ramanauskas; Monika Žaltauskaitė-Grašienė; Paolo Ferrante; and Marco Musarò. |
Atidarymo akimirkas fiksavo Deivis Slavinskas
Vizualiųjų menų ir poezijos diptikų paroda
MŪZŲ SAMBŪVIS
2016 m. gegužės 18 - birželio 4 d.
(festivalio „Poezijos pavasaris 2016“ savaitės Kaune renginys)
Eksponuojami Viktorijos Gopinaitės–Paliokienės, Rūtos Levulienės, Aurio Radzevičiaus, Alvydo Bulakos, Viginto Stankaus, Deivio Slavinsko, Dariaus Rakausko, Edmundo Saladžiaus, Gintaro Kušlio, Roberto Antinio, Arvydo Palevičiaus, Evos Pohlkės, Antano Martinaičio, Arvydo Martinaičio, Sauliaus Rudziko, Romualdo Čarnos, Violetos Židonytės, Vytauto Tamoliūno, Virginijos Laužadienės, Sigito Straigio, Mildos Kiaušaitės, Eugenijaus Nalevaikos, Gintauto Velykio, Alono Štelmano, Andzei Markiewicz, Leono Striogos, Gvido Latako, Romualdo Rakausko, Petro Gintalo kūriniai.
Galerija dirba II-V nuo 12 iki 18 val., VI - nuo 12 iki 16 val., VII ir I - poilsis.
MŪZŲ SAMBŪVIS
2016 m. gegužės 18 - birželio 4 d.
(festivalio „Poezijos pavasaris 2016“ savaitės Kaune renginys)
Eksponuojami Viktorijos Gopinaitės–Paliokienės, Rūtos Levulienės, Aurio Radzevičiaus, Alvydo Bulakos, Viginto Stankaus, Deivio Slavinsko, Dariaus Rakausko, Edmundo Saladžiaus, Gintaro Kušlio, Roberto Antinio, Arvydo Palevičiaus, Evos Pohlkės, Antano Martinaičio, Arvydo Martinaičio, Sauliaus Rudziko, Romualdo Čarnos, Violetos Židonytės, Vytauto Tamoliūno, Virginijos Laužadienės, Sigito Straigio, Mildos Kiaušaitės, Eugenijaus Nalevaikos, Gintauto Velykio, Alono Štelmano, Andzei Markiewicz, Leono Striogos, Gvido Latako, Romualdo Rakausko, Petro Gintalo kūriniai.
Galerija dirba II-V nuo 12 iki 18 val., VI - nuo 12 iki 16 val., VII ir I - poilsis.
Tadas VOSYLIUS
DVYLIKA BROLIŲ
Gegužės 16 dieną, 18 val. galerijoje „Meno forma“ menininkas Tadas Vosylius pristatė vienos dienos parodą „Dvylika brolių“ – savotišką įžangą, skirtą parodai „HUMAN RIGHTS? # DIVERSITY“, vyksiančią gegužės 21 – rugsėjo 21 dienomis, Italijoje.
Menininkas Tadas Vosylius, bene geriausiai žinomas savo kūriniais iš smalos, šį kartą siūlo neeilinę progą susidurti su pagamintais žmonių kūnais, kurie atgyja ir ima juoktis. Kaip teigia pats menininkas: „Man labai svarbu emocinis poveikis, mums, žiūrovams“. Dvylika kūnų, tarsi dvylika brolių juodvarnių, pasitinka šalia esantį žmogų itin keistai – gulintys kūnai pakyla ir ima juoktis. Toks artimas santykis su kūriniu ir nuo paties lankytojo priklausantys kūnų judėjimai įtraukia ir sukelia stiprias emocijas bei priverčia susimąstyti – ne tik apie simboliškai į šiukšlių maišus suvystytus, menininko pagamintus kūnus, tačiau ir apie tikrąją jų reikšmę – laimės ir sėkmės paieškas, šių paieškų padarinius. Pats menininkas apie šį savo kūrinį atsiliepia: „Tarptautinė juoko kalba, simbolizuoja džiaugsmą arba neviltį. Mes visi broliai nesvarbu kokie skirtingi būtume, mes norim gyventi geriau.“
Nuo pat ryto menininkas Tadas Vosylius „Meno formos“ galerijoje dirbo paskutiniuosius darbus ties šiais savo kūriniais, taigi lankytojai turėjo galimybę ne tik pamatyti šiukšlių maišuose besijuokiančius pagamintus kūnus, tačiau ir susitikti su pačiu menininku bei stebėti, kaip vyksta paruošiamieji parodos atidarymo darbai.
Parodą kuruoja Klaipėdos Kultūrų Komunikacijų Centras.
Menotyrininkė Neringa Krikščiūnaitė
DVYLIKA BROLIŲ
Gegužės 16 dieną, 18 val. galerijoje „Meno forma“ menininkas Tadas Vosylius pristatė vienos dienos parodą „Dvylika brolių“ – savotišką įžangą, skirtą parodai „HUMAN RIGHTS? # DIVERSITY“, vyksiančią gegužės 21 – rugsėjo 21 dienomis, Italijoje.
Menininkas Tadas Vosylius, bene geriausiai žinomas savo kūriniais iš smalos, šį kartą siūlo neeilinę progą susidurti su pagamintais žmonių kūnais, kurie atgyja ir ima juoktis. Kaip teigia pats menininkas: „Man labai svarbu emocinis poveikis, mums, žiūrovams“. Dvylika kūnų, tarsi dvylika brolių juodvarnių, pasitinka šalia esantį žmogų itin keistai – gulintys kūnai pakyla ir ima juoktis. Toks artimas santykis su kūriniu ir nuo paties lankytojo priklausantys kūnų judėjimai įtraukia ir sukelia stiprias emocijas bei priverčia susimąstyti – ne tik apie simboliškai į šiukšlių maišus suvystytus, menininko pagamintus kūnus, tačiau ir apie tikrąją jų reikšmę – laimės ir sėkmės paieškas, šių paieškų padarinius. Pats menininkas apie šį savo kūrinį atsiliepia: „Tarptautinė juoko kalba, simbolizuoja džiaugsmą arba neviltį. Mes visi broliai nesvarbu kokie skirtingi būtume, mes norim gyventi geriau.“
Nuo pat ryto menininkas Tadas Vosylius „Meno formos“ galerijoje dirbo paskutiniuosius darbus ties šiais savo kūriniais, taigi lankytojai turėjo galimybę ne tik pamatyti šiukšlių maišuose besijuokiančius pagamintus kūnus, tačiau ir susitikti su pačiu menininku bei stebėti, kaip vyksta paruošiamieji parodos atidarymo darbai.
Parodą kuruoja Klaipėdos Kultūrų Komunikacijų Centras.
Menotyrininkė Neringa Krikščiūnaitė
Už nuotraukas dėkojame Dariui Rakauskui.
Projektas TEXTilės interpretacijos.
Paroda
VISUMA. ENTERO. WHOLE
Projektas vykdomas Ispanijoje, Maracenos miesto merijos (Fundación Rojas g. b/n) ir Kultūros namų (Horno g., 17) parodų salėse, 18200 Maracena, Granada.
2016 m. gegužės 12 d. – birželio 9 d.
Atidarymas: gegužės 13 d. penktadienį, 21.00 val.
Projekto "TEKSTilės interpretacijos" parodų ciklo, vykdomojo Ispanijos miestuose, pradžią galima laikyti 2014 m. Pagrindinis tikslas yra tekstilės, kaip meno šakos konceptualizacija, reikšmingai panaudojant vaizdo, atlikimo technikos ir teksto analizę, sujungiant kartų patirtį ir kūrybinius atradimus.Taip pat supažindinti Ispanijos žiurovą su Lietuvos tekstilei būdingais žanrais. 2016 m. internacionalinėje parodoje „Visuma. Entero“ atidaryme savo darbus pristatyti atvyko dailininkės Zinaida Dargienė, Marijona Sinkevicienė ir Virginija Kirvelienė ne tik pristate savo tekstilinius ieškojimus, bet ir pravedė praktinius užsiemimus. Didelis demesys parodoje yra suteikiamas tapybai - iš meno istorijos žinome kad dažnai gobelenų gamybai buvo naudojami tapybos darbai, kūriami eskizai. Eugenijaus Nalevaikos akvarelės, Dovilės Riebschlager akrilinės drobės ir Solveigos Vaitkutės koliažai įdomiai papildo ekspozicines erdves.
Metodikų ir meninių pažiūrų įvairovė suteikia galimybę suvokti tekstilę kaip konceptualųjį meną, nagrinėti jo kontekstus. Projekto dalyviai nustato ryšį tarp teksto, vaizdo, laiko ir erdvės, ir jų santykius.
Parodos pavadinimą „VISUMA – ENTERO“ įtakojo Vydūno raštai, kaip saviraiškos ir pasireiškimo socialiniame kontekste priemonė.
Visuma (Visata) kilęs iš lotynų kalbos žodžio Visum – tai visa erdvė – laiko kontinuumas, kuriame mes egzistuojame, įskaitant jo materijos ir energijos turinį. Regimoji arba mūsų visata, t.y. pasaulis ar kosmosas kuriame mes esame, šiandieniniame kontekste beveik kiekvienoje kalboje reiškia "žemė". Visatos dydis, kuris greičiausiai yra begalinis, nors ir yra toks didelis, tačiau mes jį žinome kaip vietą, kurioje gyvename. Tai Žemės planeta.
Parodos autoriai mąsto, mato ir interpretuoja savo kūryboje gyvenimą šioje planetoje, o kartu ir kosmose, bei visoje Visatoje.
Dalyvauja: Zinaida Dargienė; Virginija Kirvelienė; Ina Mindiuz; Dovilė Riebschlager; Marijona Sinkevicienė; Solveiga Vaitkutė; Almyra Weigel. Atelier-boutique “Atelier Rima”.
Kviesti dalyviai:
Galerija “Meno Forma: Eugenijus Nalevaika; Evaldas Mikalauskas; Egidijus Rudinskas; Edmundas Saladžius (Lietuva),
Eli Acheson – Elmassry; Wanda Zyborska (Velsas, Jungtinė Karalystė)
Noemi Yepes Miñano; Álvaro Peña (Ispanija).
Kuratorė: Ina Mindiuz
Koordinuoja: Jesús Carlos Cardenete López
Organizuoja: VšĮ studija "Mindiuzartė", Maracenos Kultūros namai.
Bendradarbiauja: Lietuvos Respublikos ambasada Ispanijos Karalysteje, RTVA Canal Sur Andalucia, ASM transportas, Kauno Kolegija, galerija “Meno Forma”, “Atelier Rima”, Solveiga Vaitkute diseño y creación.
Paroda
VISUMA. ENTERO. WHOLE
Projektas vykdomas Ispanijoje, Maracenos miesto merijos (Fundación Rojas g. b/n) ir Kultūros namų (Horno g., 17) parodų salėse, 18200 Maracena, Granada.
2016 m. gegužės 12 d. – birželio 9 d.
Atidarymas: gegužės 13 d. penktadienį, 21.00 val.
Projekto "TEKSTilės interpretacijos" parodų ciklo, vykdomojo Ispanijos miestuose, pradžią galima laikyti 2014 m. Pagrindinis tikslas yra tekstilės, kaip meno šakos konceptualizacija, reikšmingai panaudojant vaizdo, atlikimo technikos ir teksto analizę, sujungiant kartų patirtį ir kūrybinius atradimus.Taip pat supažindinti Ispanijos žiurovą su Lietuvos tekstilei būdingais žanrais. 2016 m. internacionalinėje parodoje „Visuma. Entero“ atidaryme savo darbus pristatyti atvyko dailininkės Zinaida Dargienė, Marijona Sinkevicienė ir Virginija Kirvelienė ne tik pristate savo tekstilinius ieškojimus, bet ir pravedė praktinius užsiemimus. Didelis demesys parodoje yra suteikiamas tapybai - iš meno istorijos žinome kad dažnai gobelenų gamybai buvo naudojami tapybos darbai, kūriami eskizai. Eugenijaus Nalevaikos akvarelės, Dovilės Riebschlager akrilinės drobės ir Solveigos Vaitkutės koliažai įdomiai papildo ekspozicines erdves.
Metodikų ir meninių pažiūrų įvairovė suteikia galimybę suvokti tekstilę kaip konceptualųjį meną, nagrinėti jo kontekstus. Projekto dalyviai nustato ryšį tarp teksto, vaizdo, laiko ir erdvės, ir jų santykius.
Parodos pavadinimą „VISUMA – ENTERO“ įtakojo Vydūno raštai, kaip saviraiškos ir pasireiškimo socialiniame kontekste priemonė.
Visuma (Visata) kilęs iš lotynų kalbos žodžio Visum – tai visa erdvė – laiko kontinuumas, kuriame mes egzistuojame, įskaitant jo materijos ir energijos turinį. Regimoji arba mūsų visata, t.y. pasaulis ar kosmosas kuriame mes esame, šiandieniniame kontekste beveik kiekvienoje kalboje reiškia "žemė". Visatos dydis, kuris greičiausiai yra begalinis, nors ir yra toks didelis, tačiau mes jį žinome kaip vietą, kurioje gyvename. Tai Žemės planeta.
Parodos autoriai mąsto, mato ir interpretuoja savo kūryboje gyvenimą šioje planetoje, o kartu ir kosmose, bei visoje Visatoje.
Dalyvauja: Zinaida Dargienė; Virginija Kirvelienė; Ina Mindiuz; Dovilė Riebschlager; Marijona Sinkevicienė; Solveiga Vaitkutė; Almyra Weigel. Atelier-boutique “Atelier Rima”.
Kviesti dalyviai:
Galerija “Meno Forma: Eugenijus Nalevaika; Evaldas Mikalauskas; Egidijus Rudinskas; Edmundas Saladžius (Lietuva),
Eli Acheson – Elmassry; Wanda Zyborska (Velsas, Jungtinė Karalystė)
Noemi Yepes Miñano; Álvaro Peña (Ispanija).
Kuratorė: Ina Mindiuz
Koordinuoja: Jesús Carlos Cardenete López
Organizuoja: VšĮ studija "Mindiuzartė", Maracenos Kultūros namai.
Bendradarbiauja: Lietuvos Respublikos ambasada Ispanijos Karalysteje, RTVA Canal Sur Andalucia, ASM transportas, Kauno Kolegija, galerija “Meno Forma”, “Atelier Rima”, Solveiga Vaitkute diseño y creación.
WUNDERKAMERADEN
Atidarymas 2016 m. balandžio 28 d.
Bendradarbiaudama su Kauno galerija ,,Meno forma“ VDA Tapybos katedra jau treti metai rengia tęstinį bendrą Vilniaus dailės akademijos ir Kauno fakulteto projektą. Projekto tikslas – skatinti bei skleisti VDA studentų ir dėstytojų kūrybinę veiklą, kuri pagrįsta daug asmeniškesniu, produktyvesniu bendradarbiavimu, nei tas, kuris vyksta studijų metu. Į projekto parodas yra kviečiami autoriai, atitinkantys projekto koncepciją. Atrenkami gabiausieji įvairių studijų pakopų studentai, absolventai bei meno doktorantai ir dėstytojai. Kiekvienas iš dalyvių su parodoje eksponuojamais darbais pristato ir savo asmeninę kūrybos koncepciją, įsiliejančią bei praplečiančią bendrąją parodos koncepciją. Dėl sąmoningai į projektą įtrauktų menininkų amžiaus skirtumų, kiekvienas dalyvis į parodą atsineša savąsias laiko kapsules.
Šių metų projekto pavadinimas „Wunderkameraden“ gimė suliejus vok. žodžius wunderkammer (įdomybių kabinetas) su kamerad (draugas). Parodoje kiekvienas autorius tarsi kuria savo įdomybių kabinetą, ieškodamas prasminio ryšio su kitais dalyviais.
Taigi paroda tampa savotiška skirtingų laikų ir koncepcijų kryžkele, autorių kaip „klajoklių“ susitikimo vieta. Tokiu principu kuriamos parodos yra aktualios ir progresyvios – tai liudija ir ne vienus metus Venecijos bienalės metu vykusios paralelinės parodos („TRA“, „Proportion“ ir kt.)
Projektas yra aktualus edukacijos prasme, nes jame dalyvauja skirtingų kartų atstovai, atnešdami skirtingus, labai individualius kūrybinius diskursus, kurie praturtina visas projekte dalyvaujančias puses.
Parodoje dalyvauja:
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Raminta Blaževičiūtė, Kostas Gaitanži, Jonas Gasiūnas, Ieva Gudmonaitė, Ieva Jaruckytė, Jolanta Kyzikaitė, Eglė Knyzė, Monika Kornilova, Eimutis Markūnas, Auksė Miliukaitė, Donata Minderytė, Vita Opolskytė, Viktoras Paukštelis, Rymantas Penkauskas, Monika Plentauskaitė, Adelė Pukelytė, Dominykas Sidorovas, Laura Slavinskaitė, Eglė Ulčickaitė.
Paroda veikė iki 2016 m. gegužės 14 d.
Atidarymas 2016 m. balandžio 28 d.
Bendradarbiaudama su Kauno galerija ,,Meno forma“ VDA Tapybos katedra jau treti metai rengia tęstinį bendrą Vilniaus dailės akademijos ir Kauno fakulteto projektą. Projekto tikslas – skatinti bei skleisti VDA studentų ir dėstytojų kūrybinę veiklą, kuri pagrįsta daug asmeniškesniu, produktyvesniu bendradarbiavimu, nei tas, kuris vyksta studijų metu. Į projekto parodas yra kviečiami autoriai, atitinkantys projekto koncepciją. Atrenkami gabiausieji įvairių studijų pakopų studentai, absolventai bei meno doktorantai ir dėstytojai. Kiekvienas iš dalyvių su parodoje eksponuojamais darbais pristato ir savo asmeninę kūrybos koncepciją, įsiliejančią bei praplečiančią bendrąją parodos koncepciją. Dėl sąmoningai į projektą įtrauktų menininkų amžiaus skirtumų, kiekvienas dalyvis į parodą atsineša savąsias laiko kapsules.
Šių metų projekto pavadinimas „Wunderkameraden“ gimė suliejus vok. žodžius wunderkammer (įdomybių kabinetas) su kamerad (draugas). Parodoje kiekvienas autorius tarsi kuria savo įdomybių kabinetą, ieškodamas prasminio ryšio su kitais dalyviais.
Taigi paroda tampa savotiška skirtingų laikų ir koncepcijų kryžkele, autorių kaip „klajoklių“ susitikimo vieta. Tokiu principu kuriamos parodos yra aktualios ir progresyvios – tai liudija ir ne vienus metus Venecijos bienalės metu vykusios paralelinės parodos („TRA“, „Proportion“ ir kt.)
Projektas yra aktualus edukacijos prasme, nes jame dalyvauja skirtingų kartų atstovai, atnešdami skirtingus, labai individualius kūrybinius diskursus, kurie praturtina visas projekte dalyvaujančias puses.
Parodoje dalyvauja:
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Raminta Blaževičiūtė, Kostas Gaitanži, Jonas Gasiūnas, Ieva Gudmonaitė, Ieva Jaruckytė, Jolanta Kyzikaitė, Eglė Knyzė, Monika Kornilova, Eimutis Markūnas, Auksė Miliukaitė, Donata Minderytė, Vita Opolskytė, Viktoras Paukštelis, Rymantas Penkauskas, Monika Plentauskaitė, Adelė Pukelytė, Dominykas Sidorovas, Laura Slavinskaitė, Eglė Ulčickaitė.
Paroda veikė iki 2016 m. gegužės 14 d.
Irinos Peleckienės meninio stiklo paroda
FLUIDAI
Atidarymas 2016 m. vasario 12 d.
Stiklo menininkė Irina Peleckienė sako, kad visą materiją gaubia energijos laukas - vibracijos nuo žemiausio iki aukščiausio diapazono. Ji tai vadina fluidais. Jie nematomi ir žodžiams nepavaldūs. Tai jausminė kalba. Ji leidžia reikštis spiritualiai energijai. Ji vedžioja menininkę už rankos ir kūryboje. Stiklas kaip mežiaga Irinai yra inspiracijos šaltinis. "Pats darbo procesas, fizinis amato aspektas, žmonės esantys šioje srityje, specifinė aplinka - labai įdomi terpė.
Būdama joje, aš mėgaujuosi procesu, konstruoju vaizdinius - tiesiog keliauju fluidų labirintais." - taip apie kūrybą ir meninius stiklo dirbinius kalba jų autorė Irina Peleckienė.
Paroda veikė: 2016 m. vasario 12 - 27 d.
FLUIDAI
Atidarymas 2016 m. vasario 12 d.
Stiklo menininkė Irina Peleckienė sako, kad visą materiją gaubia energijos laukas - vibracijos nuo žemiausio iki aukščiausio diapazono. Ji tai vadina fluidais. Jie nematomi ir žodžiams nepavaldūs. Tai jausminė kalba. Ji leidžia reikštis spiritualiai energijai. Ji vedžioja menininkę už rankos ir kūryboje. Stiklas kaip mežiaga Irinai yra inspiracijos šaltinis. "Pats darbo procesas, fizinis amato aspektas, žmonės esantys šioje srityje, specifinė aplinka - labai įdomi terpė.
Būdama joje, aš mėgaujuosi procesu, konstruoju vaizdinius - tiesiog keliauju fluidų labirintais." - taip apie kūrybą ir meninius stiklo dirbinius kalba jų autorė Irina Peleckienė.
Paroda veikė: 2016 m. vasario 12 - 27 d.
Apie parodą rašė 2016-02-13 d. "Kauno diena": "Stiklas vedžioja minčių labirintais"
FORMAtas 110
Eugenijaus Nalevaikos (akvarelė) ir Artūro Rimkevičiaus (stiklas) paroda
atidarymas 2015 m. gruodžio 22 d. 18 val.
paroda veikė iki 2016 m. sausio 16 d.
Eugenijaus Nalevaikos (akvarelė) ir Artūro Rimkevičiaus (stiklas) paroda
atidarymas 2015 m. gruodžio 22 d. 18 val.
paroda veikė iki 2016 m. sausio 16 d.
